vanduo


jaučiu, tuoj lis,
bet šiandien renkuosi ilgesnį kelią namo.
drėgmė ore išsklaido visa ko žydinčio kvapą.
pavasaris.
einu ilgesniu keliu namo
pro vakaru dvelkiančias gatves
ir alėjas, nubarstytas
žiedlapiais ir žodžiais.
paukščių čiulbėjimu, laimingu juoku
ir muzika gitarų.
jauti?
visa, kas esi, esi dabar.
ant mano veido kapsi pirmi lietaus lašai,
bet šiandien renkuosi ilgesnį kelią.
namo nereikia.
namai čia.
aš skęsiu lietuje.

~

iš pasaulio į pragarą - tiltas į niekur.
tik kvailys nesusiprastų keliauti upe.
žiūri žemyn. tau baisu.
matai, plaukia žodžiai
juodi ir balti,
o lygiosios tarp jų tetrunka akimirką.
žodžiai, gavę šviesos, sulūžta.
galėtum barstyt trupinius miške, kad rastum kelią atgal.
vilkas staugtų tankmėj, o tu už jį vienišesnis.
tik miško nėra. šalia upės - rugių laukas.
didelis, lengvas ir švelnus.
čia tavo namai.
prisijaukinai.
rugiai kutena tavo skruostus, ir jie tau primena...
prisimeni?
ketvirtą valandą popiet.
jau nuo trečios esu laiminga. *
nebebaisu, šypsaisi.
upė nėra taip toli, kaip atrodė.
atsispindi dangus.
vanduo slegia.
o kur mus upė nuplukdys?

*užuomina į Antoine de Saint - Exupery „Mažąjį princą“

4

menas pavasario, menas gyventi


  Pavasaris - mano mėgstamiausias metų laikas. Seniau mane užburdavo savo žiedeliais, drugeliais ir kvepiančiom ievom, bet man atsibodo toks saldus, paviršutiniškas pavasario kičas. Jis visur, pradedant suvaidintų šypsenų nuotraukomis prie sakurų ir baigiant tariamu pozityvumu ir motyvacija ką nors gyvenime keisti. Atsiprašau, jei aš esu ciniška, bet nuo viso to netikrumo darosi šleikštu. Dabar man pavasary kai kas kitaip. Mano žvilgsnis kitoks. Gėlės trapesnės, dangus gilesnis.
  Aš savyje užsidarau ir esu čia dažniau, nei bet kur kitur. Ne savo svajonėse, bet savyje, grynai savyje. Jaučiuosi tarsi skaudžiai nukritus iš padebesių, bet daug neverkiu ir nesidairau atgal, o mąstau apie savo gyvenimo prasmę iš naujo. Šį kartą neužsilieku vienoje vietoje. Vaikštau ten, kur niekada nenorėjau eiti, nuvalau voratinklius nuo tamsių minčių kampelių, neatsisakau žiūrėti ten, kur, turbūt, žiūrėti nėra maloniausia. Kartais reikia šliūkštelėti sau į veidą stiklinę šalto vandens. Sudaužau savo širdį ir tuomet klijuoju ją iš naujo, visai kitaip. Pavargau smulkintis. Dėlioju savo vertybes ir keičiu jas vietomis. Meilė - žemyn, žinau, jai dar ne laikas. Bet kokios formos padlaižiavimai - žemyn. Aš stengiuosi sakyti tik tai, ką iš tiesų galvoju. Ar dažnai pagauni save garsiai meluojant sau? Menas - aukštyn. Šeima - aukštyn. Kūryba - aukštyn.
  Perversmas neprivalo būti pozityvus, bet turi būti drąsus. Teplioju savo gyvenimą visai kitaip. Remiuosi į meną ir leidžiu kino pavasario filmams formuoti mano sudužusią pasaulėžiūrą. Galvoje ir grojaraštyje skamba rusų filmo „Leto“ grojaraštis, ir aš pamilstu jų kultūrą. Atrandu grupę „Kino“. Savarankiškai mokausi rusų kalbos, kurios negalėjau pakęsti. Pirmą kartą peržiūriu ir anime filmą. Suvokiu, kiek daug meno esu praleidusi pro akis. Skaitau. Fotografuoju liūdnai estetiškus pavasario vakarus ir vėl daug rašau. Man patinka toks psichologinis lūžis. Pamilstu meną.
  Graži realybė, kai ją kuri pats. Man debesim skraidžiot nebe taip ir patinka. Na, tik retkarčiais. Šypsausi. Skraidžioju, bet matau, kas po kojom.

~

Įkvepi ir pramerki akis. Skaičiuoji iki trijų, kad prisiverstum išlipti iš lovos. Nepavyksta. Skaičiuoji dar kartą, ir dar kartą. Atsisėdi greičiausiai iš septinto karto. Rytais visuomet šalta. Dar porą minučių pasėdi, tuomet nusimeti antklodę, keliesi, nusiprausi rankas ir veidą. Išgeri tabletę valerijono - dėl šventos ramybės, tiesiogine to žodžio prasme. Pasidarai kavos, kurios iki galo išgerti nesuspėji.
Lauke kvepia pavasariu. Į pirmą pamoką ir taip vėluoji, taigi einant dar pasigroži rytu. Saulės spinduliai dar kukliai švysčioja iš po debesų, nušviesdami pražydusius medžius ir krūmus. Diena bus šilta.
Mokykloje susikaupi ir klausaisi. Neleidi reikalingiems žodžiams prasprūsti pro ausis. Klausi savęs: ar gali tik tiek? Tačiau iš mokytojų, kaip papūgoms kartojančių, koks šis dalykas yra labai labai svarbus, mintyse dažnai pasišaipai. Kaip jūs nusprendžiat, kas yra svarbu, o kas ne? Pertraukų metu šiek tiek atsipalaiduoji. Kartais kalbiesi ir juokiesi, pajauti šiek tiek laimės. Kartais lieki vienumoje. Paišai sąsiuvinio paraštėse.
Namų darbus velniop. Ir taip pavargai. Sėdi ant dviračio ir kur nors važiuoji. Sako, kad judėjimas - sveika ir atperka psichologinį krūvį, bet tu dažniausiai tai darai tam, kad šiek tiek pabėgtum. Kartais svarstai, kodėl vietoje to tiesiog nenusiperki lėktuvo bilieto į suknistą Prancūziją ir neišskrendi porai savaičių. Bijai?
Sustoji pavėsinėje ir rašai. Mintys dėliojasi geriausiai tuomet, kai judi. Keistas reiškinys tas įkvėpimas. Lengva išprotėjimo forma. Kartais atrodo, kad tau kartu su juo važiuoja stogas. Mąstai, kur užbaigsi savo dienas. Ar tik ne tarp baltų sienų? Prirašinėsi jas eilėmis.
Pavažiavus toliau, pasuki į šoną žolėje ištryptu takeliu. Palieki dviratį ant nedidelio šlaito ir nusileidi prie Nemuno pakrantės. Čia, kaip visuomet, tuščia. Tau patinka šita vieta. Išsiimi ausines ir klausaisi gamtos. Stebi prie pat vandens skraidančius paukščius ir ošiančius medžius. Gamta tobula. Nurimsti. Norėtum čia pabūti dar truputį ir pamiršti laiką.
Grįžtant atgal pasilaikai vidinę melancholiją. Nenori, kad muzika ją išblaškytų. Namie apsirengi šilčiau ir užmeti akį į kino pavasario programą. Atsigeri vandens. Grįši vėliau, eini į kiną. Užsimeti ant peties kuprinę. Patikrini, ar užrakinai duris.
Atsisėdi pirmoje eilėje ir lauki, kol šviesos užges, žmonių šnabždesiai ir juokas pamažu nutils ir pradės groti intro muzika - „distant sky“. Neskubink gyvenimo, nes prasuksi gražiausias scenas. Kvėpuoji lėčiau.
Einant iš salės, mąstai apie filmą. Vakaras vėsokas. Stebi besislepiančią raudoną saulę ir įsižiebiančias lempas, tamsėjantį dangų, ryškėjantį balkšvą mėnulį.
Praveri namų duris, nusirengi striukę, paglostai besiglaustančią katę ir vėl imi į rankas rašiklį. Rašai. Užkandi ir pasidarai arbatos, tuomet dar rašai. Nepastebi, kaip kambarys paskęsta prietemoje. Užžiebi stalinę lempą ir nustembi, kaip tamsu buvo. Rašai toliau. Tuomet įsigrūdi ausinukus. Jei mokėtum dainuoti ir gerai jaustum ritmą, užsiimtum muzikos kūryba. Dabar tik retkarčiais pabrazgini ukulele.
Mėgini ruošti matematiką ir, kai peržiūri vieną uždavinį, spjauni ir susikrauni pamokas į kuprinę. Tuoj pat pajauti kaltę, atsidūsti ir vėl išsitrauki vadovėlį. Nuosekliai peržiūri dalykus, kuriuos mokeisi šitame skyriuje. Padarai kelis uždavinio atvejus. Išsitrauki ir literatūros knygas, kadangi žinai, jog tikimybė, kad mokytoja ko nors paklaus, siekia devyniasdešimt procentų. Teksto suvokimo nenusirašysi. Perskaitai kūrinį ir trumpai pafilosofuoji.
Palendi po dušu ir nusiplauni nuo savęs visą ilgą dieną. Persirengi. Skaitai Bukowskio romaną. Akys limpa. Užgesini šviesą, uždarai kambario duris. Įjungi žadintuvą. Telefonas praneša, jog iki jo suskambėjimo liko septynios valandos su puse. Kelia nerimą, kadangi žinai, jog miego vėl neužteks. Išgeri dar vieną tabletę valerijono - dėl švento poilsio, tiesiogine to žodžio prasme. Dar jam nepradėjus veikti, įsikniaubi į pagalvę ir verki. Tau labai liūdna. Tuščia ir širdį skauda.
Po penkiolikos minučių akys išdžiūsta. Šiltai užsikloji. Iškvepi.

4

taip, bet tik kartais














dauguma kartų
būna tik kartais.
kartais spalvoti saulėlydžiai
mėnulio užtemimai
kartą į metus pirmasis sniegas
ir pirmas pavasario lietus.

kartais įsimyli muziką,
nes būna kartų, kai suskamba daina
ir jos klausai ir dar, ir dar. 
kartais myliesi. kartais myli.
kartais šoki, pamiršdamas visa. 
kartais netiki niekuo iš to,
net savimi.

retais kartais sutiktas žmogus
su kuriuo būni kartu
ir nesijauti vienas.
bet kartais
tau vienu kartu, taip, tuo pačiu
burnoj kartu
gęsta spalvos
trapių pavasario žiedų
o naktį, naktį sprogsta juodai baltos žvaigždės
melodingos dainos baigias
bet galbūt pats jų nebeklausai - galvoji norą
tu nori būti vienas, vienas, vienas!
taip būna.
bet tik kartais.
po to kartais viską kartoji
kapsi šventas vanduo, o akys žiba.
skaičiuoji, kiek žvaigždžių įsiplieskė.

4

akordas


Daina baigiasi ir tilsta paskutinis akordas. Pabaigoje dažnai palieku jį skambėti, laukiu iki paskutinės sekundės. Man patinka klausytis, kaip jis tolsta ir galiausiai palieka tyloje kartu su švelnia emocija, lengvai kaip dūmas išsisklaidančia. Tačiau dabar tylos nebegirdžiu. Paskutinė nata vis dar spengia ausyse, o jausmas dar sunkesnis ir stipresnis, smukdantis ir keliantis aukštyn, padovanojęs man pakirptus sparnus, kurių niekados negalėsiu iki galo ištiesti. Tik aš vis dar noriu mėginti skristi.

Ta paskutinė nata skleidžiasi visur. Ypač ten, kur tylu. Įkyriai zyzia ausyse, o aš noriu vemti. Būdama tarp žmonių kartais pamirštu apie ją, ją užgožia išorinis triukšmas, juokas, pašnekesiai, bet palikusi viena visada, visada girdžiu tą liūdną, vienišą paskutinę natą. Girdžiu ją ir nenorom nostalgiškai prisimenu dainą, kurią ji užbaigė, mintyse perkratydama jos žodžius, kol jie susimaišo vietomis, o aš nebeprisimenu nei tiek, kiek jie tereiškė ir apie ką apskritai toji daina. Buvusi švari ir tyra emocija krūtinėje taip susitepa, kad nudažo mano vidų juodai. Kiaurai perpjauna mane.

Paskutinė nata galiausiai liaujasi skambėjusi. Kurį laiką mėgaujuosi saldžia tyla. Bet tuomet aš vėl noriu ją išgirsti, pasiilgstu tos švelnios ir geros emocijos, tad klausausi savo dainelės vėl ir vėl ir vėl iš naujo, nesvarbu, kad plyšta ausys ir suteptas vidus, aš tik noriu vėl pajusti, pajusti, pajusti.

Muzika nebeskamba taip darniai, kaip anksčiau. Nebebėgioja kūnu šiurpuliukai, klausantis gražios melodijos. Seniau turėjau nuostabią, garsią muziką ir tylią emociją. Jaust garsiau aš taip ir neišmokau, o ir daina pritilo.

Ji baigiasi ir paskutinis akordas nutyla.

4

sidabrinės kibirkštėlės

Lemputės kiekviename gatvės kampe ir visur kišamos reklamos - tik tai parodo, kad ateina Kalėdos. Aš jaučiuosi tokia išsekusi, kad man nusispjauti ant švenčių. Tokia nusivylusi ir tuščia, kad mano noras padaryti ką nors gero kitiems visiškai užgeso. Labiausiai už viską norėčiau bent dieną praleisti visiškai viena ir ilsėtis, bet darbai, atrodo, nesibaigia, o dėl artėjančių švenčių jų tik daugiau. Niekur nerandu taip reikalingos ramybės. Pavargau.

„Sėsk, prisėsk prie manęs ant kėdelės šalia / Mano pasaka kvepia Kalėdų egle...“ - deklamuoja sesė, o aš klausausi. Prisimenu šias eiles nuo tada, kai buvau dar mažesnė. Ištartos garsiai jos visuomet pakvimpa eglute ir stebuklais. 

Žmonės skuba ir skaičiuoja pinigus dovanoms. Visada negalėjau to pakęsti, tačiau dabar tą patį darau ir aš. Tai, į ką turėčiau įdėti šilumos, meilės ir laiko, iš tikrųjų paskubomis nuperku parduotuvėje ir supakavusi padedu į šalį. Kad tik
greičiau nebeliktų darbų mano sąraše.

„Kalėdų senelio nėra. Man mama taip sakė“ - teigia bendraklasė. Aš užsispiriu ir supykstu. „Netiesa!“. Grįžusi namo pasiguodžiu mamai. Paskui vėl nurimstu - yra tas Kalėdų senelis... Ir patenkinta toliau pilna burna kemšu mandarinus, valgau šokoladinį Advento kalendorių, žiūriu kalėdinius filmus ir puošiu eglutę, susibadydama pirštus į spyglius. Koks gražus gruodis!

Nenoriu užaugti. Suaugusių pasaulis toks niūrus ir tuščias. Jie, dengdamiesi „didesne gyvenimo patirtimi“, nustoja tikėti ir pasitikėti, ir priima gyvenimą, pinigus, žmones labai labai rimtai. Jiems dalykai yra tokie, kokie yra, nes taip turi būti, jiems svarbu tai, į kokį universitetą stosi ir kokį darbą dirbsi už penkių metų, nes tuomet prasidės tavo labai rimtas suaugusio gyvenimas ir turėsi uždirbti pragyvenimui. Bet man svarbu svajoti ir tikėti. Nenoriu, kad ta maža mergaitė mano viduje užaugtų. Noriu tikėti stebuklais.

Po dviejų metų savo mamai jau pati aiškinu, kaip yra iš tiesų. „Kalėdų senelio nėra“ - sakau, ir, jai pamėginus dar įrodyti kitaip, priduriu - „mam, juk man jau nebe penkeri...“

Visuomet laikomės Kūčių tradicijų. Nors nesu tikinti, pasninkauju visą dieną, o per Kalėdų išvakares su visa šeima sėdu prie stalo ir ragauju dvylikos patiekalų. Ir visuomet nuotaika būna kažkuo kitokia. Ypatinga. Ir viduje, krūtinėje, keistas jausmas, kurį pažįstu tik kartą per metus - užuodus eglutės, papuoštos senoviniais žaisliukais, kvapą, išgirdus Sniego Karalienės pradžios eilutes, pabudus Kalėdų rytą. Dar atkreipus dėmesį į tai, ko nepastebėdavai - žmogaus šypseną, kai parduotuvėje palaikai jam atviras duris, paprastus nepažįstamųjų pokalbius stovint ilgose eilėse ir dalinimąsi, viltį, širdies atvėrimą. Tuomet pats nori kurti ką nors gero. Neužaugai. Vėl esi ten pat, kur ir buvai. Stebuklas niekad nemiršta.
Kaip gražu. Jau seniai per Kalėdas buvo tiek sniego.
2

dangus po kojom

Lėktuve kone visą laiką esu įsigrūdusi ausinukus ir pavargusi snaudžiu. Turbūt dėl to skrydis
neprailgo, o gal dar ir dėl trumpų pokalbių su bendrakeleiviais. Kalbamės tik nedaug - kiekvieno mintyse per daug žodžių apie pastarąją savaitę projekte, kuriuos iš pradžių dar reikia suvirškinti, o tada išsakyti.

Dangus nusidažo raudonai. Tuomet juodai. Nė nespėju susivokti, kai salone užgęsta šviesos ir jau pradedame leistis. Mano vieta prie lango, todėl galiu stebėti, kaip skrodžiame tirštą debesų rūką. Jam tapus visai plonyčiam, apačioje pamažu įsižiebia mažos švieselės. Tūkstančiai žiburėlių. Nakties dangus man po kojomis. Atrodo, ranka galiu pasiekti.

Būna akimirkų, kai atrodo, kad viskas, ką matai ir girdi, pulsuoja pagal tavo širdies ritmą. Kvėpuoja kartu su tavimi. Švyti. Viskas susijungia į viena, ir tą akimirką tiesiog jauti. Jauti pirmas ant skruostų tirpstančias snaiges arba paukščių čiulbėjimą pavasario rytą po ilgos žiemos. Savo nuoširdų juoką iš bet ko. Šilumą. Galbūt saulė pašviečia šiek tiek kitu kampu nei kitais kartais, galbūt pats į ją žiūri kitu kampu, ir suvoki, kad esi ten, kur nori būti. Kur tavo vieta. Čia. Tiesiog jauti.

Mano danguje visados daug žvaigždžių, tik jos taip toli, tokios nepasiekiamos, kad tegaliu spoksoti į jas, tas tuščias viltis, žibančias juodame fone, ir verkti iš beviltiškumo. Bet šią akimirką šviesa spindi kitu kampu. Ausyse skamba sena 'Coldplay' daina, aš sėdžiu prie lango lėktuve ir visas dangus man po kojomis. Visai greitai jį pasieksiu. Šviesos parodys man kelią namo. 


4

įkvėpimas



Įkvepiu šalto oro. Jis lėtai, tarsi šiek tiek kutendamas užpildo mano plaučius. Šie maloniai atvėsta. Pražysta visomis rudens spalvomis. Raudona, geltona, ruda. Šiltos spalvos šildo šaltą orą plaučiuose ir pabėga į mano kraują. Teka venomis ir arterijomis, nuo galvos iki pat pirštų galiukų, ir visur pro širdį. Jei siela egzistuoja, ji, esu tikra, širdyje. Taigi pro mano sielą teka kraujas į galvą ir pirštų galiukus, ir pirštų galiukus sušildo rudens spalvos. Pabudę iš šalto sąstingio, jie apsidžiaugia. Nenori vėl sušalti, taigi ima rašiklį arba teptuką.

Ir tas kraujas, tekantis pro mano sielą, išnešiojęs rudens spalvas, dabar renka trupinėlius, išsibarsčiusius nuo galvos iki pat pirštų galiukų. Mažus, nebereikalingus, išblukusius spalvų trupinėlius. Juodą sielvartą. Praeities gailėjimąsi. Nusprendžia palikti tik kelis dalykus atokiuose užkampiuose. Prisiminimui. Ir kraujas grįžta atgal į mano plaučius, ten, kur šiltas oras. Atiduoda visus surinktus sutrupėjusius jausmus. Oras vienoje vietoje ilgai neužsibūna.

Aš iškvepiu.

4

gyvensiu


kelios emocijos

18. 01. 04

Šiąnakt prisidegsim šiek tiek dūmo
Tai bus paskutiniai žodžiai, kuriuos pasakysim
Jie išgaruos žvaigždžių šviesoje.

18. 01. 20

Kambarys skendi prieblandoje; uždegu žvakę. Sėduosi ant palangės ir stebiu dar pusiau šviesų dangų, kuriame ryškėja priešpilnio mėnulio kontūrai. Temsta ir apima ramybė, susitaikau su savimi supratusi, kad nieko blogo nepasakiau. Tik žiūriu į mėlyną dangų, apsnigtus stogus ir jau įsižiebusias lempas. Aš tikiu, kad bus gerai. Mano akys vėl žibės. Ir tvirtai žinau, kad gyvensiu.

18. 01. 21

Taigi, už visa, ką pamiršim. Nes tie momentai ne mažiau reikalingi už tuos, kurie liks atmintyje. Nes pamirštam ir daug gražių dalykų. Amžino nebus nieko, ir tai visai nėra liūdna ar baisu. Nuramina. Tarsi būdamas pamirštas galėtum būti laisvas. 

18. 02. 05

Šiandien labai elegantiškai sninga. Noriu pabūti viena šioje žiemos pasakoje, todėl tik grįžusi namo numetu kuprinę ir vėl išbėgu į lauką. Vaikščiodama sutinku įsimylėjėlių porelę, kelis suaugusiuosius. Jie greitai eina, greitai plepa telefonais, žvilgčioja į laikrodžius, net rūkyti skuba. O aš einu lėtai. Svajoju lėtai.

18. 02. 25

Sakote, mes tarsi nusidėję šventieji, tie, kurių vien buvimas čia yra nuodėmė. Bet neturėtumėt bijoti tos nuodėmės daryt, nes niekada nebūsim daugiau, nei puolę angelai, kad ir kaip besistengtumėm skrist atgal ten, kur nukritom. 

18. 03. 02

Noriu gerai išsiverkti, kad visa, kas buvo šią žiemą, kas buvo pastaruosius kelis metus, išbėgtų iš mano akių kartu su ašaromis. Nerysiu jų dar kartą, tegul nukapsi ant drabužių, kuriuos paskui išskalbsiu, tegul išteka kartu su nešvariu vandeniu. Manyje nebeliks sielvarto, skausmo, blogi, nemalonūs momentai liks gyvi tik praeityje, ir aš skleisiu sparnus, kvėpuosiu, gyvensiu!




6

stiprių nieks ne(pra)žudo

noriu likti čia
net jei teturiu tik tuos, su kuriais kalbuosi apie orą
net jei kiekvieną kartą pažiūrėjusi į šešėlį
prisimenu, kad aš viena

net jei griūna visi įmanomi pasauliai
net jei bijau
kad užimu per daug vietos po saule

net jei nesugebu nuraminti minčių
jos nesuka link pabaigų.

ir iš pradžių
tai ir atrodė labiausiai skaudu --
kad turėsiu būti čia
per visa tai.
kad kitų pasirinkimų nebus.
bet dabar suprantu --
aš nesu palūžus
nebebijau
gyventi.
nebebijau
eiti per pasaulį viena.
mano baimė
buvo didesnė
nei pati tamsa.

man ramiau
kai žinau
kad rytojus ateis.








4

Juoda nėra spalva


Šiandien aš rami. Trumpam pabėgu nuo nestojančio gyvenimo, šypsenų ir pozityvumo. Noriu pasižiūrėti į savo vidų.

Nėra taip paprasta kapstytis iš juodo purvo, kuriuo apipyliau pati save. Jau ilgą laiką esu tame taške, kai nežinau, ar verta eiti toliau. Kam stengtis būti laimingai, jeigu greitai vėl nusmuksiu žemyn? O dar taip bijau, kad pastangos mane tik vėl nuves link tobulo gyvenimo, kai viskas spindi, gražu, o tada... lyg iš niekur nieko. Juoda. Ir todėl bijau stengtis - nes grožis baigiasi, tai puikiai žinau.

Bet gal gijimas nėra apie tai. Gal tai - stiprybė. Gal tai yra galimybė pažiūrėti į savo vidų be baimės tos sumaišties, kurią gali ten rasti, tai emocijų sugėrimas ir paleidimas, toks paprastas, kaip kvėpavimas -  įkvepi, iškvepi, paleidi, paleidi, paleidi. Tuomet pasijauti toks lengvutis, lyg prisipildęs helio, ir pakyli į viršų. Gal gijimas baigiasi tada, kai pradedi matyti visokias spalvas, užuot dažęs save ir viską aplinkui juodai. Tai nereiškia, kad viskas spindės baltai, balta nėra spalva, bet juk juoda irgi. O gyvenimas spalvotas. Mes derinam spalvas, ir būna gražu.

Gali būti laimingas, bet silpnas, ir užklupus blogiems dalykams nebepavyks grįžti į vėžes. O jei tavo siela švari, po laiko galėsi vėl džiaugtis gyvenimu. Verta, nes dar tiek daug liko patirti - nepažįstu turbūt daugiau nei septynių milijardų žmonių, nemačiau rytojaus saulėlydžio, negyvenau tiek, kiek turėčiau, kiek iš tiesų norėčiau. Norėčiau, tikrai, noriu gyventi.

Turėjau sau atsakyti į klausimus, kurie taip ilgai nedavė ramybės. Privalėjau atsakyti garsiai, raštu, kaip nors, ir net jei kažkur giliai viduje atsakymai visada buvo, reikėjo juos ištraukti. Ačiū, kad Tu šį kartą su manim nuėjai į tą juodą sielos kampelį, kurio taip nesinori pradėti valyti, kuriam viskas sujaukta lyg po nevykusio vakarėlio namie. Bet teks - kitaip veltui būčiau tave čia atsitempusi. Teks, nes ir pati atėjau iki čia.

2

Pasaka

Pagal M. K. Čiurlionio paveikslą 
„Pasaka. Karalaitės kelionė II“



Jo jautrius padus pakutena dar neseniai po šalčių pabudusi pavasario žolytė. Juokdamasis jis parpuola ant žemės ir, dar pakikenęs, atsisėda. Nuoširdžiomis vaiko akimis jis stebi supančią aplinką: kylančią saulę ir rausvą dangų, tą gražų, laisvą paukštį, skraidantį visai prie pat kalvos, nuo kurios gerai matyti tiek daug pasaulio. Vaikas nuskina šalia augančią pienę. Prisimena visas per trumputį laiką girdėtas pasakas, ir jis tiki, tikrai tiki stebuklais mažuose dalykuose. Atsargiai nupučia gležnus baltus pūkelius. Jie nuskrenda pavėjui kartu su jo pačiu didžiausiu noru turėti stiprius laisvo paukščio sparnus ir drąsiai raižyti spalvotą dangų.

2

Akys


Mano akys keistos. Kai bet kieno paklausiu, kokios jos spalvos, jie visi, be išimčių, atsako:

- Na, tokios... nežinau... pilkšvai... melsvai... žalios? – taria jie, įdėmiai pažiūrėję ir net kelis kartus sumirksėję, kartais dar paprašę pasisukti kita kryptimi – nesimato.

Taip ir neperpratę keistos mano akių atspalvių kaitos, žmonės mėgsta protingai teigti, kad jos keičia spalvą dėl apšvietimo. Arba kad tai priklauso nuo kokio nors aplinkos fono: juk ta pati spalva prie mėlyno dangaus gali atrodyt žalia, o ant žolės – mėlyna. Matot, jiems labai patinka logiški paaiškinimai. Gal su jais sutikčiau, jei nebūčiau pastebėjusi, kad spalvos dėsningumai kitokie.

Ar jums būna taip, kad žiūrite į veidrodį ir išvystate lyg kokį nepažįstamą veidą? Kartais matau tokią save (ne save) - išbalusią, tamsiais paakiais. Ir akys pilkos. Visada taip, kai man būna liūdna ir kai jaučiuosi tuščia, kai nenoriu nieko daryti, tik visą dieną gulėti lovoj susisukus į kamuoliuką. Kartais norėčiau, kad mano akys būtų pilkos šiek tiek rečiau.

Žalios, kai mąstau, kai žiūriu į viską paprastai, realistiškai, kai nevyksta nieko blogo, nieko pernelyg ypatingo ir esu visai patenkinta gyvenimu. Ryškiai žalios būna tada, kai neblogai išsiverkiu. Lyg po to pasikeistų požiūrio taškas (požiūrio spalva!) ir vėl galėčiau matyti tikrą, neiškraipytą visokių jausmų realybės vaizdą.

Dar būna mėlynos, kai apšviečia pavasario saulė (gerai, apšvietimo teiginį šiek tiek pateisinu). Kai nuoširdžiai šypsausi. Kai būnu iš tiesų laiminga.

O ar tokie paaiškinimai atrodo neatrodo labiau įtikinami? Tarsi keisčiau stikliukus, pro kuriuos matau pasaulį. Kartais žiūriu iš vienos pusės ar iš kitos, matau vienokius atspalvius ar kitokius.

Bet dažniausiai jos, akys, visokios, nei šiokios, nei anokios, turbūt atspindinčios netvarką mano viduj. Tokios, kokias visi dažniausiai mato. Man jos visai patinka.


Vis dėlto dar laukiu, kol kas nors pasakys, kad spalva iš tiesų neturi jokios reikšmės. Kad svarbiau kažkas už tos spalvos.

1