katarsis. V


Šviesos užgęsta, šnabždesiai pamažu tyla, kol salę apgaubia palaiminga ramuma. Trumpas laukimas.

0

tėkmė. IV

„Apie kiekvieną mūsų galima pasakyti: jis yra ten, kur ėjo.“ – J. Marcinkevičius

Ji šoko kone visą savo gyvenimą. Nuo penkerių lankė baletą ir ten suspindėdavo, parodydama visas spalvas. Žmonės sakydavo, kad ji apdovanota. Sakė, kad niekad nematė kieno nors šokančio taip užburiančiai, kad pamirštum visa, kas tave supa. Sakė, kad jos laukia puiki karjera. O ji tokių kalbų nesuprasdavo – jai nebuvo svarbi nei karjera, nei kokie nors pasiekimai. Ji paprasčiausiai šokdavo –  tai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Nesuprato, kaip galima šokį atsieti nuo gyvenimo, ir jai tai iš tiesų buvo neįmanoma – net jos eisena priminė šokio žingsnelį, tokia elegantiška ir lengva, rodos, mažiausias vėjas galėtų nupūsti. Iš dalies tai tiesa. Ji buvo jautrus vaikas. Viską, kas ją liūdindavo, paslėpdavo savo viduje, o paleisdavo šokdama. Taigi stipresniam vėjui papūtus ji savotiškai pražysdavo.

Vaikystė prabėga greit. Sparčiausiai ji užaugo per pastaruosius metus, kai metė šokius. Atrodė, kad dėl pervargimo nebeliko laiko, ir geriausias būdas tai pakeisti pasirodė iš gyvenimo šokį išbraukti. „Nebegaliu“, - pasakė. Ir išėjo. Pavargdavo dar labiau. Ištirpo vaikystė, vaikštanti lengvu žingsneliu. Gyvenimas lyg tuštesnis, spalvų nebe tiek ir daug. Rutina užima svajonės vietą. Kiekviena diena tarsi besikartojantis juodai baltas filmas. Pabundi ir vėl žiūri jį iš pradžių, iš anksto žinodamas visą scenarijų. Jokių įdomių ar keistų nutikimų, gerų ar blogų naujienų. O gal tai netiesa. Gal tiesiog nebesugebi viso to pastebėti. Jokių filmo detalių, jokios magijos. Nyku. 

Ateina vėsus, snieguotas kovas. Laikas slenka labai pamažu. Nespalvotų filmų dienos. Tik po kelių savaičių gamta pradeda busti. Medžiai, pajutę, kad jų šakų jau kurį laiką neslegia šaltis, išleidžia gležnus lapelius. Dažnai lyja lengvu pavasarišku lietum, tik jis visuomet juodai baltas. 

Šiandien ji pabunda anksti. Naktinio lietaus lašai dar kapsi nuo stogų. Namus ir gatves po truputį užlieja auksinė saulės šviesa. Aušta šiltas pavasario rytas. Norisi, kad plaučius užpildytų grynas oras. 

Buvo pamiršus, kaip myli kvapą po lietaus. Einant išmindžiotu miško takeliu, girdint paukščius pabundant ir žadinant visą supančią gamtą, širdis nerimsta krūtinėj. Keistas jausmas. Tokios pavasario spalvos iš jos gyvenimo buvo seniai išsisklaidę. Švelnios, pastelinės spalvos... lyg muzika suptų. Laikas vaikštant mišku neegzistuoja. Nebesinori grįžti atgal. Takelis baigiasi, ji eina toliau, nuklysta, bet visai nesijaučia nejaukiai. Medžiai, remiantys dangų, yra ramybė ir prieglobstis. Batai sušlampa. Toliau žingsniuoja basomis. Vanduo nuo žolės, kutendamas jos pėdas, atrodo, persismelkia į visą kūną – nuo pirštų galiukų iki galvos. Švelni atgaiva. 

Už senos tuopos – saulės užlieta proskyna. Lyg sapne. Spindi lietus ant žolės ir medžių lapų, spindulių nudažytas auksine spalva. Ji įkvepia medžių ošimo ir supančios žalumos. Medžiai įkvepia tai, ką iškvepia ji – toks stiprus ir neperkerpamas ryšys. Gamta gydo, alsuoja gėriu, geria vandenį, kvėpuoja, gyvena. Čia yra ta vieta, kur ji turi būti. Ta akimirka, kai juodai baltame filme vėl pastebi tai, apie ką buvai užmiršęs, tą tyrą lašelį stebuklo ir svajonės. 

Skubėti niekur nereikia. Paukščių čiulbėjimas, kapsintys lašai ir ošiantys medžiai rašo natas. Gamtoje prisiminti muziką paprasta. Kai pajunti akordus, iš tiesų pajunti, vėl pradedi šokti. Šoki, nes gyvenimo tikslas yra jo tėkmė, nes gyvenimas yra skambesys, derinys valso, džaivo ir dar bent dešimties šokių, gryna emocija, trapus jausmas, besiskleidžiantys pavasario žiedai, ramybė, akimirka. Visas gyvenimas yra akimirka. 

Ji žengia žingsnį ant vėsios, švelnios žolės. Žengia dar vieną. Du mažesnius, vieną į šoną, du atgal. Vienas, du, trys, keturi – kapsintys lašai diktuoja ritmą. Ji seniai šoko. Iš tiesų labai seniai šoko.

Atmerkia akis ir įkvepia medžių iškvėpto oro. Dar išgirsta paskutines kapsinčio lietaus vandens natas. Tuomet įsiklauso į savo kvėpavimą. Keturi maži žingsniai į priekį, vienas į šoną, du atgal...

Auksinė saulė užlieja kambarį. Galvoje skamba sapno melodija. Rytas prasideda nuo spalvotos muzikos.

2

tuštuma. III


Naktis užtemdo jūrą. Bangos viena po kitos plauna šlapią smėlį. Krante jos sustoja, truputį lukteli, ir, lyg neradusios to, ko ieškojo, grįžta atgalios. Balkšva mėnesienos šviesa užlieja vienišą žmogaus siluetą. Vanduo siekia jo čiurnas. Jis atsigręžęs į jūrą ir žvelgia horizonto link, tačiau šį įžiūrėti sunku – dangus ir vanduo virsta viena juoda begaline mase. Negali atitraukti akių nuo tokio vaizdo. Mažas žmogus ir ribų neturinti tamsa. Jautiesi bereikšmis, tačiau jį tai keistai nuramina.  

Jis giliai įkvepia sūraus oro ir iš palto kišenės išsitraukia mažą, nutriušusią knygelę, jau netrumpą laiką tampytą visur su savimi. Atsisėda ant jūros nuskalauto smėlio ir susiranda pirmą visai baltą puslapį. Atkemša rašiklį. Rašalas liejasi ir plukdo mintis, lapai permirksta naktimi. Menkoje šviesoje jis sunkiai teįžiūri, kur prasideda vienas žodis ir baigiasi kitas, galbūt ryte net negalės įskaityti, ką parašęs, bet šiąnakt svarbu ne tai. Svarbu paleisti žodžius, taip ilgai slėgusius vidų, svarbu leisti jiems paskęsti vandenyje. Tegul jie niekad nebegrįžta. Ir jis rašė, spjaudė ir dejavo istorijas iš savęs puslapis po puslapio, kol galiausiai išsunkė visą purvą. Padėjo tašką. Paskutinį silpną liūdesio šešėlį. Tuomet užsimerkė. Lengviau.

Artėjantys sunkūs debesys greitai užgožia visus dangaus šviesulius. Taip tamsu, kad atmerktom ir užmerktom akim matai tą patį, bet jis dar geba įžiūrėti, kaip ant užrašų knygelės kapteli pirmi lašai, išdarkydami žodžius ir vietoje jų palikdami mažytes sūrias jūras.

Netrukus pravirksta ir dangus. Verkia stipriai. Vanduo nuplauna nuo puslapių visą tamsų rašalą, ir jie vėl lieka tušti, tarsi visų istorijų, minčių ir jausmų nė nebūtų buvę. Pamiršti neskauda. Kai jis pagalvodavo apie užmarštį, atrodydavo, kad ji neapsakomai skaudi ir liūdna, tačiau iš tiesų tai tik beskonė tuštuma. Pamiršdamas jis nejautė nieko. Taip įvyksta, mintys nuplautos, ir tiek.

Persunktas lietaus vandens, jis brenda į jūrą iki blauzdų, tuomet iki kelių. Sušlapti nebebaisu. Jis plauna savo sūrius skruostus, ir jo ašaros, palikdamos kūną, maišosi su vandeniu. Grįžta ten, iš kur atėjo.

Jūra traukia į save. Gal todėl, kad jis nerado to, ko ieškojo, krante. Gal todėl, kad bangos užliūliuoja, ir su jomis tampa taip paprasta save nešti tolyn į beribę tamsą. Jūra dar labiau įsiaudrina, ošimas sustiprėja. Pati gražiausia akimirkos muzika.

Akys šlapios, matyti sunku. Jūra siekia kaklą, jis springsta vandeniu, bet nebesupranta, ar tai jūra, ar lietus, ar jo ašaros. O gal viskas vienu metu. Vanduo plauna jo vidų, ir jis leidžiasi permerkiamas. Slenka naktis.  

Lietus nustoja taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Jūra nurimsta, akys išsausėja. Jis atsigręžia atgalios, mato, kaip po truputį švinta. Dangus pamažu šviesėja, užliejamas pirmų rausvų saulės spindulių. Mėnulio kontūrai blanksta. Ant jūros skalaujamo kranto atversta guli apiplyšusi knygelė. Lapai tušti. Vanduo nuplovė mintis ir žodžius. Kvėpuoti darosi lengviau.


0

ugnis. II



Vakaras. Vasaros karštis pamažu sklaidosi ore. Debesys užsiplieskia - leidžiasi saulė. Raudonis apgaubia švelnaus vėjo šiurenamus vienišų medžių lapus ir tykų žemuogių lauką. Melancholiška ramybė įsiskverbusi į žolę, žemę, lapų gysleles, ji tokia, kokią gali pajusti tik šiltuoju metų laiku, saulei besislepiant už horizonto – lengva, liūdna ir visai trumputė. Laikina. Ji - perėjimas iš šviesos į tamsą, žadinantis jausmą, migdantis mintis, pamažu užliūliuojantis ir žemuogių lauką. Tylu, tik jo gitara, priremta prie medžio, nors nepaliesta, bet sugėrusi visą karštį aplink save, dega, skamba - jei tik labai įsiklausysi, išgirsi jos stygų virpėjimą, raudoną vasaros vakaro melodiją, apipinančią žemuogių tylą. Ir jis pats, atsiklaupęs, užmerkęs akis, suglaudęs rankas ir iškėlęs jas link saulėlydžio dangaus, tyliai tyliai dainuoja, taip tyliai, kad garsas kone tolygus jo kvėpavimui ir skamba tarsi ramus, vos girdimas vakaro vėjas, bet, prisiekiu, jei tik įsiklausytum, išgirstum nuostabią muziką, lengvą tarsi besisklaidantis karštis. Maldą.

pusei tavo proto seniai nebereikia žodžių

Degė jo suglausti delnai, ir jis dainavo, pritardamas švelnaus stygų skambesio, vos girdimo žemuogyno ir medžių lapų šlamėjimo bei dangumi plaukiančių debesų ritmui. Viskas, kas jį supo, kūrė muziką. Jis klausėsi ir dainavo švelniai supančiai žemei, raminančiai, užtikrinančiai, kad dieną pakeis naktis, o paskui išauš rytas. Meldėsi liūdesiui, amžiams sustojusiam laikui ir niekad nesustojantiems žmonėms, ir gyvenimui, panašiam į akimirksnį, skaudžiam ir mylinčiam. Meldėsi už išlietas ašaras, neužsitraukiančias žaizdas, neapgalvotus žodžius, skirtus tik tuštumai užpildyti, ir už visus matytus saulėlydžius. Jo širdis tyliai, lėtai dužo, o jis dainavo niekad negęstančiam dangui. Keičiančiam spalvas, temstančiam, sudūžtančiam į milijonus baltų šukių, stipriai verkiančiam, bet niekados visiškai neužgęstančiam. Jis meldėsi savo Dievui, o šventas vanduo plovė jo skruostus.

pusėj bažnyčių, kurias aplankiau, mane mušė    

Akys dar šlapios. Viduj lengva. Širdies šukės ištirpo drauge su paskutiniais šviesos spinduliais. Atrodė, kad šiltas oras ėjo kiaurai jį, o gal net jis pats tapo oro dalimi, peršviečiama saulės, susiliejusia su akimirka. Jis tyras ir švarus. Jautrus lyg pauzė tarp muzikos garsų. Tuščias, vienišas, ir tik todėl laisvas. Jis nebuvo niekas, ką galėtų išreikšti mintis, todėl galėjo būti bet kas: plaukiantys rausvi debesys, žodis, gitaros skambesys, šiluma alsuojantis žemuogių laukas. Niekas ir viskas. Ir jis kvėpavo drauge su medžiais, skęsdamas savo tylioje dainoje.

pusė to, kas maniau esąs aš - vėjo pusė

Ugnies dangus, lauko žemuogių kvapas, gitara, šlamantys medžiai ir jis. Palaiminta vakaro harmonija skamba ramiu kvėpavimo ritmu. Jis atmerkia akis, nuplautas švento vandens. Jo akys – dangus ir muzika. Žvaigždžių sprogimas, tamsa ir šviesa, ašaros, raudonas saulėlydis. Dega; niekados visiškai neužgęsta.

pusė manęs pasiliks ant žemuogių lauko amžiams

Jis perbraukia per stygas.



Intarpai iš Domanto Razausko dainos
„Tamsioji mėnulio pusė“
4

šviesotamsa. I


gyvenk
saulėtekiais saulėlydžiais
nepink gėlių į savo plaukus
nežudyk
kvėpuok su jom, kvėpuok jomis
kvėpuok vėju
griaunančiu sienas tarp mūsų
leisk užliūliuot mintis
debesims tyriems
švelniems potėpiams šviesos
saulėtekių saulėlydžių
tiek, kiek tu dienų esi

Vanduo. Mėlyni dažai. Popierius. Vanduo; spalva paišo ornamentus ant paviršiaus. Rausva. Popierius. Liejasi dažai nuo teptuko galo. Ji prisimerkia ir šiek tiek atsitraukusi pasižiūri į savo nutapytą dangų. Vėl palinksta prie darbo, potėpius dėliodama kliaudamasi jausmu, o detales ryškindama švelniai, atsargiai ir jautriai. Myli ji kiekvieną teptuko brūkštelėjimą, įsijautusi į savo veiklą ir pamiršusi viską, kas supa. Jos darbai – gryna, tyra emocija. Tai jausdavai vos pasižiūrėjęs. Keistai širdis suspurdėdavo, lyg pažindama tą jausmą, kurį patyrė ji kurdama. Teptuko ji kone nepaleisdavo iš rankų, dienų dienas tapydavo. Tai jai buvo gyvybiškai būtinas procesas. Spalvos - kvėpavimas. Kiekvienas potėpis - įkvėpimas. Vanduo - išsivalymas. Šventos apeigos. Viskas, ką momente regi jos akys ir širdis, akimirksniui atgyja jos rankose, o tuomet nuplaunama ant popieriaus – amžinai gyva. O jos siela švari. 

Įpusėjo pirmas pavasario mėnuo, bet už lango sninga. Betapydama ji stabteli ir žvilgteli į tyliai besileidžiančias snaiges. Jos, tarsi šokdamos pagal vienoms tesuprantamą muziką, supasi tai į vieną pusę, tai į kitą, pagal įsivaizduojamą liūdno valso melodiją, kol, pasiekusios žemę, ištirpsta. Tarsi lėto šokio nė nebūtų buvę.

Jos žvilgsnis vėl nukrypsta į popieriaus lapą, ji pamerkia teptuką į žalius dažus ir prisiliečia prie šlapios žemės, stebi, kaip iš jos, atsigėrę lietaus vandens, tyliai lenda gležni daigai. Jie, nuplauti vėsios rasos, žvelgia į vaiskų, aušros nušviestą dangų, stiebiasi į ką tik nubudusią saulę ir geria jos kuklius rytinius spindulius. Semdamiesi šviesos gauna jėgų, stiprėja, rodos, akimirkomis stiebiasi vis aukštyn į dangų, o tuomet užsidaro savyje. Reikia ramybės.

Ji išplauna teptuką.

Pasėmusi dažų, sumaišo šiltą geltoną atspalvį ir pradeda švelniai krauti gėlių pumpurus, iš ramybės, rimties atsiradusius, jautrius, dar per silpnus, kad išdrįstų pabusti iš miego ir apsidairyti aplink. Tik labai pamažu, saulei išlindus iš po supusių debesų, žiedai, lapų galiukais pajutę malonią šilumą, suvirpa ir lėtai atveria savo rudas akis. Saulės gėlės yra gražios ir ryškios. Geltonos - vilties, ryžto, laimės spalvos. Jos kvėpuoja, semiasi giedros dienos šviesos, gręžiasi į saulę. Skleidžiasi žiedai, auga sulig kiekviena akimirka. Jaučia vėją, kutenantį žiedlapius. Didelės rudos saulės gėlių akys žiūri į šviesų, liūdną dangų. Mielą ir melancholišką, savo ašarom duodantį atsigerti. Jos jaučia švelnią žolę, kurios žaluma suteikia stiprios ramybės. Tik užėjus nakčiai viskas prigęsta. Spingsinčios rugpjūčio žvaigždės sugeria spalvas. Tuščia ir liūdna, bet greit vėl išaušta rytas, ir saulės gėlės vėl persismelkia spalvomis tarsi teptuku priliestas tyras vanduo, jos jaučia ir šilumą, ir šaltį, ir šviesą, ir supančius šešėlius, jų vidus sprogsta nuo viso to, jos virpa nuo gyvenimo.

Betapant, rodos, pirštų galiukai net šiek tiek sušyla. Tik ten, už lango, kur vėl nuklysta jos akys, vyrauja šaltis. Snaigės visai įsismagina, jų valsas virsta greitu, išprotėjusiu šokiu, jos lyg strėlės susminga ant miegančios žemės ir miršta, baltais kūnais nuklodamos tylinčią gamtą.

Artėja ruduo, tai justi ore. Saulės gėlės nurimsta, kvėpavimas sulėtėja. Nebėra jėgų gręžtis į saulę, o jos taip dažnai ir nebematyti. Laikas. Jų ryški geltona spalva potėpis po potėpio keičiasi į rusvą, kol galiausiai besisukdamas lyg snaigė nukrenta pirmasis žiedlapis. Tuomet dar vienas. Ir dar vienas. Lėtas valsas. Saulės gėlės miršta šokdamos, miršta gražiai, visą savo vilties, ryžto ir laimės spalvą padovanojusios dangui ir pievai, o iš jų gavusios gyvenimą. Trumputį, bet ryškų.

Snigti nustoja. Tik kelios vienišos snaigės šoka baltoje tyloje. Ji uždengia dažus ir purvinu skudurėliu nušluosto teptuką.

4

vanduo


jaučiu, tuoj lis,
bet šiandien renkuosi ilgesnį kelią namo.
drėgmė ore išsklaido visa ko žydinčio kvapą.
pavasaris.
einu ilgesniu keliu namo
pro vakaru dvelkiančias gatves
ir alėjas, nubarstytas
žiedlapiais ir žodžiais.
paukščių čiulbėjimu, laimingu juoku
ir muzika gitarų.
jauti?
visa, kas esi, esi dabar.
ant mano veido kapsi pirmi lietaus lašai,
bet šiandien renkuosi ilgesnį kelią.
namo nereikia.
namai čia.
aš skęsiu lietuje.

~

iš pasaulio į pragarą - tiltas į niekur.
tik kvailys nesusiprastų keliauti upe.
žiūri žemyn. tau baisu.
matai, plaukia žodžiai
juodi ir balti,
o lygiosios tarp jų tetrunka akimirką.
žodžiai, gavę šviesos, sulūžta.
galėtum barstyt trupinius miške, kad rastum kelią atgal.
vilkas staugtų tankmėj, o tu už jį vienišesnis.
tik miško nėra. šalia upės - rugių laukas.
didelis, lengvas ir švelnus.
čia tavo namai.
prisijaukinai.
rugiai kutena tavo skruostus, ir jie tau primena...
prisimeni?
ketvirtą valandą popiet.
jau nuo trečios esu laiminga. *
nebebaisu, šypsaisi.
upė nėra taip toli, kaip atrodė.
atsispindi dangus.
vanduo slegia.
o kur mus upė nuplukdys?

*užuomina į Antoine de Saint - Exupery „Mažąjį princą“

4

menas pavasario, menas gyventi


  Pavasaris - mano mėgstamiausias metų laikas. Seniau mane užburdavo savo žiedeliais, drugeliais ir kvepiančiom ievom, bet man atsibodo toks saldus, paviršutiniškas pavasario kičas. Jis visur, pradedant suvaidintų šypsenų nuotraukomis prie sakurų ir baigiant tariamu pozityvumu ir motyvacija ką nors gyvenime keisti. Atsiprašau, jei aš esu ciniška, bet nuo viso to netikrumo darosi šleikštu. Dabar man pavasary kai kas kitaip. Mano žvilgsnis kitoks. Gėlės trapesnės, dangus gilesnis.
  Aš savyje užsidarau ir esu čia dažniau, nei bet kur kitur. Ne savo svajonėse, bet savyje, grynai savyje. Jaučiuosi tarsi skaudžiai nukritus iš padebesių, bet daug neverkiu ir nesidairau atgal, o mąstau apie savo gyvenimo prasmę iš naujo. Šį kartą neužsilieku vienoje vietoje. Vaikštau ten, kur niekada nenorėjau eiti, nuvalau voratinklius nuo tamsių minčių kampelių, neatsisakau žiūrėti ten, kur, turbūt, žiūrėti nėra maloniausia. Kartais reikia šliūkštelėti sau į veidą stiklinę šalto vandens. Sudaužau savo širdį ir tuomet klijuoju ją iš naujo, visai kitaip. Pavargau smulkintis. Dėlioju savo vertybes ir keičiu jas vietomis. Meilė - žemyn, žinau, jai dar ne laikas. Bet kokios formos padlaižiavimai - žemyn. Aš stengiuosi sakyti tik tai, ką iš tiesų galvoju. Ar dažnai pagauni save garsiai meluojant sau? Menas - aukštyn. Šeima - aukštyn. Kūryba - aukštyn.
  Perversmas neprivalo būti pozityvus, bet turi būti drąsus. Teplioju savo gyvenimą visai kitaip. Remiuosi į meną ir leidžiu kino pavasario filmams formuoti mano sudužusią pasaulėžiūrą. Galvoje ir grojaraštyje skamba rusų filmo „Leto“ grojaraštis, ir aš pamilstu jų kultūrą. Atrandu grupę „Kino“. Savarankiškai mokausi rusų kalbos, kurios negalėjau pakęsti. Pirmą kartą peržiūriu ir anime filmą. Suvokiu, kiek daug meno esu praleidusi pro akis. Skaitau. Fotografuoju liūdnai estetiškus pavasario vakarus ir vėl daug rašau. Man patinka toks psichologinis lūžis. Pamilstu meną.
  Graži realybė, kai ją kuri pats. Man debesim skraidžiot nebe taip ir patinka. Na, tik retkarčiais. Šypsausi. Skraidžioju, bet matau, kas po kojom.

~

Įkvepi ir pramerki akis. Skaičiuoji iki trijų, kad prisiverstum išlipti iš lovos. Nepavyksta. Skaičiuoji dar kartą, ir dar kartą. Atsisėdi greičiausiai iš septinto karto. Rytais visuomet šalta. Dar porą minučių pasėdi, tuomet nusimeti antklodę, keliesi, nusiprausi rankas ir veidą. Išgeri tabletę valerijono - dėl šventos ramybės, tiesiogine to žodžio prasme. Pasidarai kavos, kurios iki galo išgerti nesuspėji.
Lauke kvepia pavasariu. Į pirmą pamoką ir taip vėluoji, taigi einant dar pasigroži rytu. Saulės spinduliai dar kukliai švysčioja iš po debesų, nušviesdami pražydusius medžius ir krūmus. Diena bus šilta.
Mokykloje susikaupi ir klausaisi. Neleidi reikalingiems žodžiams prasprūsti pro ausis. Klausi savęs: ar gali tik tiek? Tačiau iš mokytojų, kaip papūgoms kartojančių, koks šis dalykas yra labai labai svarbus, mintyse dažnai pasišaipai. Kaip jūs nusprendžiat, kas yra svarbu, o kas ne? Pertraukų metu šiek tiek atsipalaiduoji. Kartais kalbiesi ir juokiesi, pajauti šiek tiek laimės. Kartais lieki vienumoje. Paišai sąsiuvinio paraštėse.
Namų darbus velniop. Ir taip pavargai. Sėdi ant dviračio ir kur nors važiuoji. Sako, kad judėjimas - sveika ir atperka psichologinį krūvį, bet tu dažniausiai tai darai tam, kad šiek tiek pabėgtum. Kartais svarstai, kodėl vietoje to tiesiog nenusiperki lėktuvo bilieto į suknistą Prancūziją ir neišskrendi porai savaičių. Bijai?
Sustoji pavėsinėje ir rašai. Mintys dėliojasi geriausiai tuomet, kai judi. Keistas reiškinys tas įkvėpimas. Lengva išprotėjimo forma. Kartais atrodo, kad tau kartu su juo važiuoja stogas. Mąstai, kur užbaigsi savo dienas. Ar tik ne tarp baltų sienų? Prirašinėsi jas eilėmis.
Pavažiavus toliau, pasuki į šoną žolėje ištryptu takeliu. Palieki dviratį ant nedidelio šlaito ir nusileidi prie Nemuno pakrantės. Čia, kaip visuomet, tuščia. Tau patinka šita vieta. Išsiimi ausines ir klausaisi gamtos. Stebi prie pat vandens skraidančius paukščius ir ošiančius medžius. Gamta tobula. Nurimsti. Norėtum čia pabūti dar truputį ir pamiršti laiką.
Grįžtant atgal pasilaikai vidinę melancholiją. Nenori, kad muzika ją išblaškytų. Namie apsirengi šilčiau ir užmeti akį į kino pavasario programą. Atsigeri vandens. Grįši vėliau, eini į kiną. Užsimeti ant peties kuprinę. Patikrini, ar užrakinai duris.
Atsisėdi pirmoje eilėje ir lauki, kol šviesos užges, žmonių šnabždesiai ir juokas pamažu nutils ir pradės groti intro muzika - „distant sky“. Neskubink gyvenimo, nes prasuksi gražiausias scenas. Kvėpuoji lėčiau.
Einant iš salės, mąstai apie filmą. Vakaras vėsokas. Stebi besislepiančią raudoną saulę ir įsižiebiančias lempas, tamsėjantį dangų, ryškėjantį balkšvą mėnulį.
Praveri namų duris, nusirengi striukę, paglostai besiglaustančią katę ir vėl imi į rankas rašiklį. Rašai. Užkandi ir pasidarai arbatos, tuomet dar rašai. Nepastebi, kaip kambarys paskęsta prietemoje. Užžiebi stalinę lempą ir nustembi, kaip tamsu buvo. Rašai toliau. Tuomet įsigrūdi ausinukus. Jei mokėtum dainuoti ir gerai jaustum ritmą, užsiimtum muzikos kūryba. Dabar tik retkarčiais pabrazgini ukulele.
Mėgini ruošti matematiką ir, kai peržiūri vieną uždavinį, spjauni ir susikrauni pamokas į kuprinę. Tuoj pat pajauti kaltę, atsidūsti ir vėl išsitrauki vadovėlį. Nuosekliai peržiūri dalykus, kuriuos mokeisi šitame skyriuje. Padarai kelis uždavinio atvejus. Išsitrauki ir literatūros knygas, kadangi žinai, jog tikimybė, kad mokytoja ko nors paklaus, siekia devyniasdešimt procentų. Teksto suvokimo nenusirašysi. Perskaitai kūrinį ir trumpai pafilosofuoji.
Palendi po dušu ir nusiplauni nuo savęs visą ilgą dieną. Persirengi. Skaitai Bukowskio romaną. Akys limpa. Užgesini šviesą, uždarai kambario duris. Įjungi žadintuvą. Telefonas praneša, jog iki jo suskambėjimo liko septynios valandos su puse. Kelia nerimą, kadangi žinai, jog miego vėl neužteks. Išgeri dar vieną tabletę valerijono - dėl švento poilsio, tiesiogine to žodžio prasme. Dar jam nepradėjus veikti, įsikniaubi į pagalvę ir verki. Tau labai liūdna. Tuščia ir širdį skauda.
Po penkiolikos minučių akys išdžiūsta. Šiltai užsikloji. Iškvepi.

4

taip, bet tik kartais














dauguma kartų
būna tik kartais.
kartais spalvoti saulėlydžiai
mėnulio užtemimai
kartą į metus pirmasis sniegas
ir pirmas pavasario lietus.

kartais įsimyli muziką,
nes būna kartų, kai suskamba daina
ir jos klausai ir dar, ir dar. 
kartais myliesi. kartais myli.
kartais šoki, pamiršdamas visa. 
kartais netiki niekuo iš to,
net savimi.

retais kartais sutiktas žmogus
su kuriuo būni kartu
ir nesijauti vienas.
bet kartais
tau vienu kartu, taip, tuo pačiu
burnoj kartu
gęsta spalvos
trapių pavasario žiedų
o naktį, naktį sprogsta juodai baltos žvaigždės
melodingos dainos baigias
bet galbūt pats jų nebeklausai - galvoji norą
tu nori būti vienas, vienas, vienas!
taip būna.
bet tik kartais.
po to kartais viską kartoji
kapsi šventas vanduo, o akys žiba.
skaičiuoji, kiek žvaigždžių įsiplieskė.

4

akordas


Daina baigiasi ir tilsta paskutinis akordas. Pabaigoje dažnai palieku jį skambėti, laukiu iki paskutinės sekundės. Man patinka klausytis, kaip jis tolsta ir galiausiai palieka tyloje kartu su švelnia emocija, lengvai kaip dūmas išsisklaidančia. Tačiau dabar tylos nebegirdžiu. Paskutinė nata vis dar spengia ausyse, o jausmas dar sunkesnis ir stipresnis, smukdantis ir keliantis aukštyn, padovanojęs man pakirptus sparnus, kurių niekados negalėsiu iki galo ištiesti. Tik aš vis dar noriu mėginti skristi.

Ta paskutinė nata skleidžiasi visur. Ypač ten, kur tylu. Įkyriai zyzia ausyse, o aš noriu vemti. Būdama tarp žmonių kartais pamirštu apie ją, ją užgožia išorinis triukšmas, juokas, pašnekesiai, bet palikusi viena visada, visada girdžiu tą liūdną, vienišą paskutinę natą. Girdžiu ją ir nenorom nostalgiškai prisimenu dainą, kurią ji užbaigė, mintyse perkratydama jos žodžius, kol jie susimaišo vietomis, o aš nebeprisimenu nei tiek, kiek jie tereiškė ir apie ką apskritai toji daina. Buvusi švari ir tyra emocija krūtinėje taip susitepa, kad nudažo mano vidų juodai. Kiaurai perpjauna mane.

Paskutinė nata galiausiai liaujasi skambėjusi. Kurį laiką mėgaujuosi saldžia tyla. Bet tuomet aš vėl noriu ją išgirsti, pasiilgstu tos švelnios ir geros emocijos, tad klausausi savo dainelės vėl ir vėl ir vėl iš naujo, nesvarbu, kad plyšta ausys ir suteptas vidus, aš tik noriu vėl pajusti, pajusti, pajusti.

Muzika nebeskamba taip darniai, kaip anksčiau. Nebebėgioja kūnu šiurpuliukai, klausantis gražios melodijos. Seniau turėjau nuostabią, garsią muziką ir tylią emociją. Jaust garsiau aš taip ir neišmokau, o ir daina pritilo.

Ji baigiasi ir paskutinis akordas nutyla.

4

sidabrinės kibirkštėlės

Lemputės kiekviename gatvės kampe ir visur kišamos reklamos - tik tai parodo, kad ateina Kalėdos. Aš jaučiuosi tokia išsekusi, kad man nusispjauti ant švenčių. Tokia nusivylusi ir tuščia, kad mano noras padaryti ką nors gero kitiems visiškai užgeso. Labiausiai už viską norėčiau bent dieną praleisti visiškai viena ir ilsėtis, bet darbai, atrodo, nesibaigia, o dėl artėjančių švenčių jų tik daugiau. Niekur nerandu taip reikalingos ramybės. Pavargau.

„Sėsk, prisėsk prie manęs ant kėdelės šalia / Mano pasaka kvepia Kalėdų egle...“ - deklamuoja sesė, o aš klausausi. Prisimenu šias eiles nuo tada, kai buvau dar mažesnė. Ištartos garsiai jos visuomet pakvimpa eglute ir stebuklais. 

Žmonės skuba ir skaičiuoja pinigus dovanoms. Visada negalėjau to pakęsti, tačiau dabar tą patį darau ir aš. Tai, į ką turėčiau įdėti šilumos, meilės ir laiko, iš tikrųjų paskubomis nuperku parduotuvėje ir supakavusi padedu į šalį. Kad tik
greičiau nebeliktų darbų mano sąraše.

„Kalėdų senelio nėra. Man mama taip sakė“ - teigia bendraklasė. Aš užsispiriu ir supykstu. „Netiesa!“. Grįžusi namo pasiguodžiu mamai. Paskui vėl nurimstu - yra tas Kalėdų senelis... Ir patenkinta toliau pilna burna kemšu mandarinus, valgau šokoladinį Advento kalendorių, žiūriu kalėdinius filmus ir puošiu eglutę, susibadydama pirštus į spyglius. Koks gražus gruodis!

Nenoriu užaugti. Suaugusių pasaulis toks niūrus ir tuščias. Jie, dengdamiesi „didesne gyvenimo patirtimi“, nustoja tikėti ir pasitikėti, ir priima gyvenimą, pinigus, žmones labai labai rimtai. Jiems dalykai yra tokie, kokie yra, nes taip turi būti, jiems svarbu tai, į kokį universitetą stosi ir kokį darbą dirbsi už penkių metų, nes tuomet prasidės tavo labai rimtas suaugusio gyvenimas ir turėsi uždirbti pragyvenimui. Bet man svarbu svajoti ir tikėti. Nenoriu, kad ta maža mergaitė mano viduje užaugtų. Noriu tikėti stebuklais.

Po dviejų metų savo mamai jau pati aiškinu, kaip yra iš tiesų. „Kalėdų senelio nėra“ - sakau, ir, jai pamėginus dar įrodyti kitaip, priduriu - „mam, juk man jau nebe penkeri...“

Visuomet laikomės Kūčių tradicijų. Nors nesu tikinti, pasninkauju visą dieną, o per Kalėdų išvakares su visa šeima sėdu prie stalo ir ragauju dvylikos patiekalų. Ir visuomet nuotaika būna kažkuo kitokia. Ypatinga. Ir viduje, krūtinėje, keistas jausmas, kurį pažįstu tik kartą per metus - užuodus eglutės, papuoštos senoviniais žaisliukais, kvapą, išgirdus Sniego Karalienės pradžios eilutes, pabudus Kalėdų rytą. Dar atkreipus dėmesį į tai, ko nepastebėdavai - žmogaus šypseną, kai parduotuvėje palaikai jam atviras duris, paprastus nepažįstamųjų pokalbius stovint ilgose eilėse ir dalinimąsi, viltį, širdies atvėrimą. Tuomet pats nori kurti ką nors gero. Neužaugai. Vėl esi ten pat, kur ir buvai. Stebuklas niekad nemiršta.
Kaip gražu. Jau seniai per Kalėdas buvo tiek sniego.
2

dangus po kojom

Lėktuve kone visą laiką esu įsigrūdusi ausinukus ir pavargusi snaudžiu. Turbūt dėl to skrydis
neprailgo, o gal dar ir dėl trumpų pokalbių su bendrakeleiviais. Kalbamės tik nedaug - kiekvieno mintyse per daug žodžių apie pastarąją savaitę projekte, kuriuos iš pradžių dar reikia suvirškinti, o tada išsakyti.

Dangus nusidažo raudonai. Tuomet juodai. Nė nespėju susivokti, kai salone užgęsta šviesos ir jau pradedame leistis. Mano vieta prie lango, todėl galiu stebėti, kaip skrodžiame tirštą debesų rūką. Jam tapus visai plonyčiam, apačioje pamažu įsižiebia mažos švieselės. Tūkstančiai žiburėlių. Nakties dangus man po kojomis. Atrodo, ranka galiu pasiekti.

Būna akimirkų, kai atrodo, kad viskas, ką matai ir girdi, pulsuoja pagal tavo širdies ritmą. Kvėpuoja kartu su tavimi. Švyti. Viskas susijungia į viena, ir tą akimirką tiesiog jauti. Jauti pirmas ant skruostų tirpstančias snaiges arba paukščių čiulbėjimą pavasario rytą po ilgos žiemos. Savo nuoširdų juoką iš bet ko. Šilumą. Galbūt saulė pašviečia šiek tiek kitu kampu nei kitais kartais, galbūt pats į ją žiūri kitu kampu, ir suvoki, kad esi ten, kur nori būti. Kur tavo vieta. Čia. Tiesiog jauti.

Mano danguje visados daug žvaigždžių, tik jos taip toli, tokios nepasiekiamos, kad tegaliu spoksoti į jas, tas tuščias viltis, žibančias juodame fone, ir verkti iš beviltiškumo. Bet šią akimirką šviesa spindi kitu kampu. Ausyse skamba sena 'Coldplay' daina, aš sėdžiu prie lango lėktuve ir visas dangus man po kojomis. Visai greitai jį pasieksiu. Šviesos parodys man kelią namo. 


4

įkvėpimas



Įkvepiu šalto oro. Jis lėtai, tarsi šiek tiek kutendamas užpildo mano plaučius. Šie maloniai atvėsta. Pražysta visomis rudens spalvomis. Raudona, geltona, ruda. Šiltos spalvos šildo šaltą orą plaučiuose ir pabėga į mano kraują. Teka venomis ir arterijomis, nuo galvos iki pat pirštų galiukų, ir visur pro širdį. Jei siela egzistuoja, ji, esu tikra, širdyje. Taigi pro mano sielą teka kraujas į galvą ir pirštų galiukus, ir pirštų galiukus sušildo rudens spalvos. Pabudę iš šalto sąstingio, jie apsidžiaugia. Nenori vėl sušalti, taigi ima rašiklį arba teptuką.

Ir tas kraujas, tekantis pro mano sielą, išnešiojęs rudens spalvas, dabar renka trupinėlius, išsibarsčiusius nuo galvos iki pat pirštų galiukų. Mažus, nebereikalingus, išblukusius spalvų trupinėlius. Juodą sielvartą. Praeities gailėjimąsi. Nusprendžia palikti tik kelis dalykus atokiuose užkampiuose. Prisiminimui. Ir kraujas grįžta atgal į mano plaučius, ten, kur šiltas oras. Atiduoda visus surinktus sutrupėjusius jausmus. Oras vienoje vietoje ilgai neužsibūna.

Aš iškvepiu.

4