Vakaras. Vasaros karštis pamažu sklaidosi ore. Debesys
užsiplieskia - leidžiasi saulė. Raudonis apgaubia švelnaus vėjo šiurenamus
vienišų medžių lapus ir tykų žemuogių lauką. Melancholiška ramybė įsiskverbusi
į žolę, žemę, lapų gysleles, ji tokia, kokią gali pajusti tik šiltuoju metų
laiku, saulei besislepiant už horizonto – lengva, liūdna ir visai trumputė.
Laikina. Ji - perėjimas iš šviesos į tamsą, žadinantis jausmą, migdantis mintis,
pamažu užliūliuojantis ir žemuogių lauką. Tylu, tik jo gitara, priremta prie
medžio, nors nepaliesta, bet sugėrusi visą karštį aplink save, dega, skamba -
jei tik labai įsiklausysi, išgirsi jos stygų virpėjimą, raudoną vasaros vakaro
melodiją, apipinančią žemuogių tylą. Ir jis pats, atsiklaupęs, užmerkęs akis,
suglaudęs rankas ir iškėlęs jas link saulėlydžio dangaus, tyliai tyliai
dainuoja, taip tyliai, kad garsas kone tolygus jo kvėpavimui ir skamba tarsi
ramus, vos girdimas vakaro vėjas, bet, prisiekiu, jei tik įsiklausytum,
išgirstum nuostabią muziką, lengvą tarsi besisklaidantis karštis. Maldą.
pusei tavo proto seniai nebereikia žodžių
Degė jo suglausti delnai, ir jis dainavo, pritardamas švelnaus
stygų skambesio, vos girdimo žemuogyno ir medžių lapų šlamėjimo bei dangumi plaukiančių
debesų ritmui. Viskas, kas jį supo, kūrė muziką. Jis klausėsi ir dainavo
švelniai supančiai žemei, raminančiai, užtikrinančiai, kad dieną pakeis naktis,
o paskui išauš rytas. Meldėsi liūdesiui, amžiams sustojusiam laikui ir niekad
nesustojantiems žmonėms, ir gyvenimui, panašiam į akimirksnį, skaudžiam ir
mylinčiam. Meldėsi už išlietas ašaras, neužsitraukiančias žaizdas, neapgalvotus
žodžius, skirtus tik tuštumai užpildyti, ir už visus matytus saulėlydžius. Jo
širdis tyliai, lėtai dužo, o jis dainavo niekad negęstančiam dangui.
Keičiančiam spalvas, temstančiam, sudūžtančiam į milijonus baltų šukių,
stipriai verkiančiam, bet niekados visiškai neužgęstančiam. Jis meldėsi
savo Dievui, o šventas vanduo plovė jo skruostus.
pusėj
bažnyčių, kurias aplankiau, mane mušė
Akys dar šlapios. Viduj lengva. Širdies šukės ištirpo drauge su
paskutiniais šviesos spinduliais. Atrodė, kad šiltas oras ėjo kiaurai jį, o gal
net jis pats tapo oro dalimi, peršviečiama saulės, susiliejusia su akimirka.
Jis tyras ir švarus. Jautrus lyg pauzė tarp muzikos garsų. Tuščias, vienišas,
ir tik todėl laisvas. Jis nebuvo niekas, ką galėtų išreikšti mintis, todėl
galėjo būti bet kas: plaukiantys rausvi debesys, žodis, gitaros skambesys,
šiluma alsuojantis žemuogių laukas. Niekas ir viskas. Ir jis kvėpavo drauge su
medžiais, skęsdamas savo tylioje dainoje.
pusė to, kas maniau esąs aš - vėjo pusė
Ugnies dangus, lauko žemuogių kvapas, gitara, šlamantys medžiai ir
jis. Palaiminta vakaro harmonija skamba ramiu kvėpavimo ritmu. Jis atmerkia
akis, nuplautas švento vandens. Jo akys – dangus ir muzika. Žvaigždžių
sprogimas, tamsa ir šviesa, ašaros, raudonas saulėlydis. Dega; niekados
visiškai neužgęsta.
pusė manęs pasiliks ant žemuogių lauko
amžiams
Jis perbraukia per stygas.
Intarpai iš Domanto Razausko dainos
„Tamsioji mėnulio pusė“
Kaip gražu!
AtsakytiPanaikintidėkoju ♥
PanaikintiLabai nuoširdu, trapu ir net sakyčiau šventa. Ačiū!
AtsakytiPanaikintidžiaugiuosi, kad skaitai ❤️
Panaikinti