Naktis užtemdo jūrą. Bangos viena po kitos plauna šlapią smėlį. Krante jos sustoja, truputį lukteli, ir, lyg neradusios to, ko ieškojo, grįžta atgalios. Balkšva mėnesienos šviesa užlieja vienišą žmogaus siluetą. Vanduo siekia jo čiurnas. Jis atsigręžęs į jūrą ir žvelgia horizonto link, tačiau šį įžiūrėti sunku – dangus ir vanduo virsta viena juoda begaline mase. Negali atitraukti akių nuo tokio vaizdo. Mažas žmogus ir ribų neturinti tamsa. Jautiesi bereikšmis, tačiau jį tai keistai nuramina.
Jis giliai įkvepia sūraus oro ir iš palto
kišenės išsitraukia mažą, nutriušusią knygelę, jau netrumpą laiką tampytą visur
su savimi. Atsisėda ant jūros nuskalauto smėlio ir susiranda pirmą visai baltą
puslapį. Atkemša rašiklį. Rašalas liejasi ir plukdo mintis, lapai permirksta
naktimi. Menkoje šviesoje jis sunkiai teįžiūri, kur prasideda vienas žodis ir
baigiasi kitas, galbūt ryte net negalės įskaityti, ką parašęs, bet šiąnakt
svarbu ne tai. Svarbu paleisti žodžius, taip ilgai slėgusius vidų, svarbu
leisti jiems paskęsti vandenyje. Tegul jie niekad nebegrįžta. Ir jis rašė,
spjaudė ir dejavo istorijas iš savęs puslapis po puslapio, kol galiausiai
išsunkė visą purvą. Padėjo tašką. Paskutinį silpną liūdesio šešėlį. Tuomet
užsimerkė. Lengviau.
Artėjantys sunkūs debesys greitai užgožia
visus dangaus šviesulius. Taip tamsu, kad atmerktom ir užmerktom akim matai tą
patį, bet jis dar geba įžiūrėti, kaip ant užrašų knygelės kapteli pirmi lašai,
išdarkydami žodžius ir vietoje jų palikdami mažytes sūrias jūras.
Netrukus pravirksta ir dangus. Verkia
stipriai. Vanduo nuplauna nuo puslapių visą tamsų rašalą, ir jie vėl lieka
tušti, tarsi visų istorijų, minčių ir jausmų nė nebūtų buvę. Pamiršti neskauda.
Kai jis pagalvodavo apie užmarštį, atrodydavo, kad ji neapsakomai skaudi ir
liūdna, tačiau iš tiesų tai tik beskonė tuštuma. Pamiršdamas jis nejautė nieko.
Taip įvyksta, mintys nuplautos, ir tiek.
Persunktas lietaus vandens, jis brenda į
jūrą iki blauzdų, tuomet iki kelių. Sušlapti nebebaisu. Jis plauna savo sūrius
skruostus, ir jo ašaros, palikdamos kūną, maišosi su vandeniu. Grįžta ten, iš
kur atėjo.
Jūra traukia į save. Gal todėl, kad jis
nerado to, ko ieškojo, krante. Gal todėl, kad bangos užliūliuoja, ir su jomis
tampa taip paprasta save nešti tolyn į beribę tamsą. Jūra dar labiau
įsiaudrina, ošimas sustiprėja. Pati gražiausia akimirkos muzika.
Akys šlapios, matyti sunku. Jūra siekia
kaklą, jis springsta vandeniu, bet nebesupranta, ar tai jūra, ar lietus, ar jo
ašaros. O gal viskas vienu metu. Vanduo plauna jo vidų, ir jis leidžiasi
permerkiamas. Slenka naktis.
Lietus
nustoja taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Jūra nurimsta, akys išsausėja. Jis
atsigręžia atgalios, mato, kaip po truputį švinta. Dangus pamažu šviesėja,
užliejamas pirmų rausvų saulės spindulių. Mėnulio kontūrai blanksta. Ant jūros
skalaujamo kranto atversta guli apiplyšusi knygelė. Lapai tušti. Vanduo nuplovė
mintis ir žodžius. Kvėpuoti darosi lengviau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą