šviesotamsa. I

gyvenk

saulėtekiais saulėlydžiais

nepink gėlių į savo plaukus

nežudyk

kvėpuok su jom, kvėpuok jomis

kvėpuok vėju

griaunančiu sienas tarp mūsų

leisk užliūliuot mintis

debesims tyriems

švelniems potėpiams šviesos

saulėtekių saulėlydžių

tiek, kiek tu dienų esi

Vanduo. Mėlyni dažai. Popierius. Vanduo; spalva paišo ornamentus ant paviršiaus. Rausva. Popierius. Liejasi dažai nuo teptuko galo. Ji prisimerkia ir šiek tiek atsitraukusi pasižiūri į savo nutapytą dangų. Vėl palinksta prie darbo, potėpius dėliodama kliaudamasi jausmu, o detales ryškindama švelniai, atsargiai ir jautriai. Myli ji kiekvieną teptuko brūkštelėjimą, įsijautusi į savo veiklą ir pamiršusi viską, kas supa. Jos darbai – gryna, tyra emocija. Tai jausdavai vos pasižiūrėjęs. Keistai širdis suspurdėdavo, lyg pažindama tą jausmą, kurį patyrė ji kurdama. Teptuko ji kone nepaleisdavo iš rankų, dienų dienas tapydavo. Tai jai buvo gyvybiškai būtinas procesas. Spalvos - kvėpavimas. Kiekvienas potėpis - įkvėpimas. Vanduo - išsivalymas. Šventos apeigos. Viskas, ką momente regi jos akys ir širdis, akimirksniui atgyja jos rankose, o tuomet nuplaunama ant popieriaus – amžinai gyva. O jos siela švari. 

Įpusėjo pirmas pavasario mėnuo, bet už lango sninga. Betapydama ji stabteli ir žvilgteli į tyliai besileidžiančias snaiges. Jos, tarsi šokdamos pagal vienoms tesuprantamą muziką, supasi tai į vieną pusę, tai į kitą, pagal įsivaizduojamą liūdno valso melodiją, kol, pasiekusios žemę, ištirpsta. Tarsi lėto šokio nė nebūtų buvę.

Jos žvilgsnis vėl nukrypsta į popieriaus lapą, ji pamerkia teptuką į žalius dažus ir prisiliečia prie šlapios žemės, stebi, kaip iš jos, atsigėrę lietaus vandens, tyliai lenda gležni daigai. Jie, nuplauti vėsios rasos, žvelgia į vaiskų, aušros nušviestą dangų, stiebiasi į ką tik nubudusią saulę ir geria jos kuklius rytinius spindulius. Semdamiesi šviesos gauna jėgų, stiprėja, rodos, akimirkomis stiebiasi vis aukštyn į dangų, o tuomet užsidaro savyje. Reikia ramybės.

Ji išplauna teptuką.

Pasėmusi dažų, sumaišo šiltą geltoną atspalvį ir pradeda švelniai krauti gėlių pumpurus, iš ramybės, rimties atsiradusius, jautrius, dar per silpnus, kad išdrįstų pabusti iš miego ir apsidairyti aplink. Tik labai pamažu, saulei išlindus iš po supusių debesų, žiedai, lapų galiukais pajutę malonią šilumą, suvirpa ir lėtai atveria savo rudas akis. Saulės gėlės yra gražios ir ryškios. Geltonos - vilties, ryžto, laimės spalvos. Jos kvėpuoja, semiasi giedros dienos šviesos, gręžiasi į saulę. Skleidžiasi žiedai, auga sulig kiekviena akimirka. Jaučia vėją, kutenantį žiedlapius. Didelės rudos saulės gėlių akys žiūri į šviesų, liūdną dangų. Mielą ir melancholišką, savo ašarom duodantį atsigerti. Jos jaučia švelnią žolę, kurios žaluma suteikia stiprios ramybės. Tik užėjus nakčiai viskas prigęsta. Spingsinčios rugpjūčio žvaigždės sugeria spalvas. Tuščia ir liūdna, bet greit vėl išaušta rytas, ir saulės gėlės vėl persismelkia spalvomis tarsi teptuku priliestas tyras vanduo, jos jaučia ir šilumą, ir šaltį, ir šviesą, ir supančius šešėlius, jų vidus sprogsta nuo viso to, jos virpa nuo gyvenimo.

Betapant, rodos, pirštų galiukai net šiek tiek sušyla. Tik ten, už lango, kur vėl nuklysta jos akys, vyrauja šaltis. Snaigės visai įsismagina, jų valsas virsta greitu, išprotėjusiu šokiu, jos lyg strėlės susminga ant miegančios žemės ir miršta, baltais kūnais nuklodamos tylinčią gamtą.

Artėja ruduo, tai justi ore. Saulės gėlės nurimsta, kvėpavimas sulėtėja. Nebėra jėgų gręžtis į saulę, o jos taip dažnai ir nebematyti. Laikas. Jų ryški geltona spalva potėpis po potėpio keičiasi į rusvą, kol galiausiai besisukdamas lyg snaigė nukrenta pirmasis žiedlapis. Tuomet dar vienas. Ir dar vienas. Lėtas valsas. Saulės gėlės miršta šokdamos, miršta gražiai, visą savo vilties, ryžto ir laimės spalvą padovanojusios dangui ir pievai, o iš jų gavusios gyvenimą. Trumputį, bet ryškų.

Snigti nustoja. Tik kelios vienišos snaigės šoka baltoje tyloje. Ji uždengia dažus ir purvinu skudurėliu nušluosto teptuką.