ugnis. II



Vakaras. Vasaros karštis pamažu sklaidosi ore. Debesys užsiplieskia - leidžiasi saulė. Raudonis apgaubia švelnaus vėjo šiurenamus vienišų medžių lapus ir tykų žemuogių lauką. Melancholiška ramybė įsiskverbusi į žolę, žemę, lapų gysleles, ji tokia, kokią gali pajusti tik šiltuoju metų laiku, saulei besislepiant už horizonto – lengva, liūdna ir visai trumputė. Laikina. Ji - perėjimas iš šviesos į tamsą, žadinantis jausmą, migdantis mintis, pamažu užliūliuojantis ir žemuogių lauką. Tylu, tik jo gitara, priremta prie medžio, nors nepaliesta, bet sugėrusi visą karštį aplink save, dega, skamba - jei tik labai įsiklausysi, išgirsi jos stygų virpėjimą, raudoną vasaros vakaro melodiją, apipinančią žemuogių tylą. Ir jis pats, atsiklaupęs, užmerkęs akis, suglaudęs rankas ir iškėlęs jas link saulėlydžio dangaus, tyliai tyliai dainuoja, taip tyliai, kad garsas kone tolygus jo kvėpavimui ir skamba tarsi ramus, vos girdimas vakaro vėjas, bet, prisiekiu, jei tik įsiklausytum, išgirstum nuostabią muziką, lengvą tarsi besisklaidantis karštis. Maldą.

pusei tavo proto seniai nebereikia žodžių

Degė jo suglausti delnai, ir jis dainavo, pritardamas švelnaus stygų skambesio, vos girdimo žemuogyno ir medžių lapų šlamėjimo bei dangumi plaukiančių debesų ritmui. Viskas, kas jį supo, kūrė muziką. Jis klausėsi ir dainavo švelniai supančiai žemei, raminančiai, užtikrinančiai, kad dieną pakeis naktis, o paskui išauš rytas. Meldėsi liūdesiui, amžiams sustojusiam laikui ir niekad nesustojantiems žmonėms, ir gyvenimui, panašiam į akimirksnį, skaudžiam ir mylinčiam. Meldėsi už išlietas ašaras, neužsitraukiančias žaizdas, neapgalvotus žodžius, skirtus tik tuštumai užpildyti, ir už visus matytus saulėlydžius. Jo širdis tyliai, lėtai dužo, o jis dainavo niekad negęstančiam dangui. Keičiančiam spalvas, temstančiam, sudūžtančiam į milijonus baltų šukių, stipriai verkiančiam, bet niekados visiškai neužgęstančiam. Jis meldėsi savo Dievui, o šventas vanduo plovė jo skruostus.

pusėj bažnyčių, kurias aplankiau, mane mušė    

Akys dar šlapios. Viduj lengva. Širdies šukės ištirpo drauge su paskutiniais šviesos spinduliais. Atrodė, kad šiltas oras ėjo kiaurai jį, o gal net jis pats tapo oro dalimi, peršviečiama saulės, susiliejusia su akimirka. Jis tyras ir švarus. Jautrus lyg pauzė tarp muzikos garsų. Tuščias, vienišas, ir tik todėl laisvas. Jis nebuvo niekas, ką galėtų išreikšti mintis, todėl galėjo būti bet kas: plaukiantys rausvi debesys, žodis, gitaros skambesys, šiluma alsuojantis žemuogių laukas. Niekas ir viskas. Ir jis kvėpavo drauge su medžiais, skęsdamas savo tylioje dainoje.

pusė to, kas maniau esąs aš - vėjo pusė

Ugnies dangus, lauko žemuogių kvapas, gitara, šlamantys medžiai ir jis. Palaiminta vakaro harmonija skamba ramiu kvėpavimo ritmu. Jis atmerkia akis, nuplautas švento vandens. Jo akys – dangus ir muzika. Žvaigždžių sprogimas, tamsa ir šviesa, ašaros, raudonas saulėlydis. Dega; niekados visiškai neužgęsta.

pusė manęs pasiliks ant žemuogių lauko amžiams

Jis perbraukia per stygas.



Intarpai iš Domanto Razausko dainos
„Tamsioji mėnulio pusė“

4 komentarai: