Apkurtina aplodismentai. Tau truputį svaigsta galva. Čia buvo sapnas. Tik sapnas. Pora sekundžių, ir baigta.
Esi žiūrovas. Aplink save girdi pašnekesių ir juoko nuotrupas, bet pats tik nori, kad spektaklis prasidėtų kuo greičiau. Žvilgčioji į telefoną. Spalio dvylikta, septynioliktos valandos keturiasdešimt šešta minutė. Keturiasdešimt šešta minutė. Keturiasdešimt šešta minutė.
Begalinis laukimas.
Scena tuščia, tik tu vienas ant jos. Tamsa apakina. Tylą girdi.
Užbaigei savo žodžius, nieko nebepridursi, nieko nebeprirašysi, jie ataidi
ataidi
ataidi
čia tik sapnas, įstabus paveikslas, kuriame paskendai.
Paskutinis sakinys - gražus akordas. Tu nevaidinai, tu apipynei sceną muzika.
Tik ant scenos esi tas, kas esi, nes tu absoliučiai nežinai, kas esi, pasakykit man, kuo būti, ir aš būsiu!
Viskas, kas vyko ant scenos, buvo šokis. Tu išvalei savo sielą. Atsistoji. Rankos nekyla plojimams.
Akis tu plauni ašarom, kitaip juk nebematysi.
Visa tik sapnas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą