Pavasaris - mano mėgstamiausias metų laikas. Seniau mane užburdavo savo žiedeliais, drugeliais ir kvepiančiom ievom, bet man atsibodo toks saldus, paviršutiniškas pavasario kičas. Jis visur, pradedant suvaidintų šypsenų nuotraukomis prie sakurų ir baigiant tariamu pozityvumu ir motyvacija ką nors gyvenime keisti. Atsiprašau, jei aš esu ciniška, bet nuo viso to netikrumo darosi šleikštu. Dabar man pavasary kai kas kitaip. Mano žvilgsnis kitoks. Gėlės trapesnės, dangus gilesnis.
Aš savyje užsidarau ir esu čia dažniau, nei bet kur kitur. Ne savo svajonėse, bet savyje, grynai savyje. Jaučiuosi tarsi skaudžiai nukritus iš padebesių, bet daug neverkiu ir nesidairau atgal, o mąstau apie savo gyvenimo prasmę iš naujo. Šį kartą neužsilieku vienoje vietoje. Vaikštau ten, kur niekada nenorėjau eiti, nuvalau voratinklius nuo tamsių minčių kampelių, neatsisakau žiūrėti ten, kur, turbūt, žiūrėti nėra maloniausia. Kartais reikia šliūkštelėti sau į veidą stiklinę šalto vandens. Sudaužau savo širdį ir tuomet klijuoju ją iš naujo, visai kitaip. Pavargau smulkintis. Dėlioju savo vertybes ir keičiu jas vietomis. Meilė - žemyn, žinau, jai dar ne laikas. Bet kokios formos padlaižiavimai - žemyn. Aš stengiuosi sakyti tik tai, ką iš tiesų galvoju. Ar dažnai pagauni save garsiai meluojant sau? Menas - aukštyn. Šeima - aukštyn. Kūryba - aukštyn.
Perversmas neprivalo būti pozityvus, bet turi būti drąsus. Teplioju savo gyvenimą visai kitaip. Remiuosi į meną ir leidžiu kino pavasario filmams formuoti mano sudužusią pasaulėžiūrą. Galvoje ir grojaraštyje skamba rusų filmo „Leto“ grojaraštis, ir aš pamilstu jų kultūrą. Atrandu grupę „Kino“. Savarankiškai mokausi rusų kalbos, kurios negalėjau pakęsti. Pirmą kartą peržiūriu ir anime filmą. Suvokiu, kiek daug meno esu praleidusi pro akis. Skaitau. Fotografuoju liūdnai estetiškus pavasario vakarus ir vėl daug rašau. Man patinka toks psichologinis lūžis. Pamilstu meną.
Graži realybė, kai ją kuri pats. Man debesim skraidžiot nebe taip ir patinka. Na, tik retkarčiais. Šypsausi. Skraidžioju, bet matau, kas po kojom.
~
Įkvepi ir pramerki akis. Skaičiuoji iki trijų, kad prisiverstum išlipti iš lovos. Nepavyksta. Skaičiuoji dar kartą, ir dar kartą. Atsisėdi greičiausiai iš septinto karto. Rytais visuomet šalta. Dar porą minučių pasėdi, tuomet nusimeti antklodę, keliesi, nusiprausi rankas ir veidą. Išgeri tabletę valerijono - dėl šventos ramybės, tiesiogine to žodžio prasme. Pasidarai kavos, kurios iki galo išgerti nesuspėji.
Lauke kvepia pavasariu. Į pirmą pamoką ir taip vėluoji, taigi einant dar pasigroži rytu. Saulės spinduliai dar kukliai švysčioja iš po debesų, nušviesdami pražydusius medžius ir krūmus. Diena bus šilta.
Mokykloje susikaupi ir klausaisi. Neleidi reikalingiems žodžiams prasprūsti pro ausis. Klausi savęs: ar gali tik tiek? Tačiau iš mokytojų, kaip papūgoms kartojančių, koks šis dalykas yra
labai labai svarbus, mintyse dažnai pasišaipai. Kaip jūs nusprendžiat, kas yra svarbu, o kas ne? Pertraukų metu šiek tiek atsipalaiduoji. Kartais kalbiesi ir juokiesi, pajauti šiek tiek laimės. Kartais lieki vienumoje. Paišai sąsiuvinio paraštėse.
Namų darbus velniop. Ir taip pavargai. Sėdi ant dviračio ir kur nors važiuoji. Sako, kad judėjimas - sveika ir atperka psichologinį krūvį, bet tu dažniausiai tai darai tam, kad šiek tiek pabėgtum. Kartais svarstai, kodėl vietoje to tiesiog nenusiperki lėktuvo bilieto į suknistą Prancūziją ir neišskrendi porai savaičių. Bijai?
Sustoji pavėsinėje ir rašai. Mintys dėliojasi geriausiai tuomet, kai judi. Keistas reiškinys tas įkvėpimas. Lengva išprotėjimo forma. Kartais atrodo, kad tau kartu su juo važiuoja stogas. Mąstai, kur užbaigsi savo dienas. Ar tik ne tarp baltų sienų? Prirašinėsi jas eilėmis.
Pavažiavus toliau, pasuki į šoną žolėje ištryptu takeliu. Palieki dviratį ant nedidelio šlaito ir nusileidi prie Nemuno pakrantės. Čia, kaip visuomet, tuščia. Tau patinka šita vieta. Išsiimi ausines ir klausaisi gamtos. Stebi prie pat vandens skraidančius paukščius ir ošiančius medžius. Gamta tobula. Nurimsti. Norėtum čia pabūti dar truputį ir pamiršti laiką.
Grįžtant atgal pasilaikai vidinę melancholiją. Nenori, kad muzika ją išblaškytų. Namie apsirengi šilčiau ir užmeti akį į kino pavasario programą. Atsigeri vandens. Grįši vėliau, eini į kiną. Užsimeti ant peties kuprinę. Patikrini, ar užrakinai duris.
Atsisėdi pirmoje eilėje ir lauki, kol šviesos užges, žmonių šnabždesiai ir juokas pamažu nutils ir pradės groti intro muzika - „distant sky“.
Neskubink gyvenimo, nes prasuksi gražiausias scenas. Kvėpuoji lėčiau.
Einant iš salės, mąstai apie filmą. Vakaras vėsokas. Stebi besislepiančią raudoną saulę ir įsižiebiančias lempas, tamsėjantį dangų, ryškėjantį balkšvą mėnulį.
Praveri namų duris, nusirengi striukę, paglostai besiglaustančią katę ir vėl imi į rankas rašiklį. Rašai. Užkandi ir pasidarai arbatos, tuomet dar rašai. Nepastebi, kaip kambarys paskęsta prietemoje. Užžiebi stalinę lempą ir nustembi, kaip tamsu buvo. Rašai toliau. Tuomet įsigrūdi ausinukus. Jei mokėtum dainuoti ir gerai jaustum ritmą, užsiimtum muzikos kūryba. Dabar tik retkarčiais pabrazgini ukulele.
Mėgini ruošti matematiką ir, kai peržiūri vieną uždavinį, spjauni ir susikrauni pamokas į kuprinę. Tuoj pat pajauti kaltę, atsidūsti ir vėl išsitrauki vadovėlį. Nuosekliai peržiūri dalykus, kuriuos mokeisi šitame skyriuje. Padarai kelis uždavinio atvejus. Išsitrauki ir literatūros knygas, kadangi žinai, jog tikimybė, kad mokytoja ko nors paklaus, siekia devyniasdešimt procentų. Teksto suvokimo nenusirašysi. Perskaitai kūrinį ir trumpai pafilosofuoji.
Palendi po dušu ir nusiplauni nuo savęs visą ilgą dieną. Persirengi. Skaitai Bukowskio romaną. Akys limpa. Užgesini šviesą, uždarai kambario duris. Įjungi žadintuvą. Telefonas praneša, jog iki jo suskambėjimo liko septynios valandos su puse. Kelia nerimą, kadangi žinai, jog miego vėl neužteks. Išgeri dar vieną tabletę valerijono - dėl švento poilsio, tiesiogine to žodžio prasme. Dar jam nepradėjus veikti, įsikniaubi į pagalvę ir verki. Tau labai liūdna. Tuščia ir širdį skauda.
Po penkiolikos minučių akys išdžiūsta. Šiltai užsikloji. Iškvepi.
