tėkmė. IV

„Apie kiekvieną mūsų galima pasakyti: jis yra ten, kur ėjo.“ – J. Marcinkevičius

Ji šoko kone visą savo gyvenimą. Nuo penkerių lankė baletą ir ten suspindėdavo, parodydama visas spalvas. Žmonės sakydavo, kad ji apdovanota. Sakė, kad niekad nematė kieno nors šokančio taip užburiančiai, kad pamirštum visa, kas tave supa. Sakė, kad jos laukia puiki karjera. O ji tokių kalbų nesuprasdavo – jai nebuvo svarbi nei karjera, nei kokie nors pasiekimai. Ji paprasčiausiai šokdavo –  tai buvo taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Nesuprato, kaip galima šokį atsieti nuo gyvenimo, ir jai tai iš tiesų buvo neįmanoma – net jos eisena priminė šokio žingsnelį, tokia elegantiška ir lengva, rodos, mažiausias vėjas galėtų nupūsti. Iš dalies tai tiesa. Ji buvo jautrus vaikas. Viską, kas ją liūdindavo, paslėpdavo savo viduje, o paleisdavo šokdama. Taigi stipresniam vėjui papūtus ji savotiškai pražysdavo.

Vaikystė prabėga greit. Sparčiausiai ji užaugo per pastaruosius metus, kai metė šokius. Atrodė, kad dėl pervargimo nebeliko laiko, ir geriausias būdas tai pakeisti pasirodė iš gyvenimo šokį išbraukti. „Nebegaliu“, - pasakė. Ir išėjo. Pavargdavo dar labiau. Ištirpo vaikystė, vaikštanti lengvu žingsneliu. Gyvenimas lyg tuštesnis, spalvų nebe tiek ir daug. Rutina užima svajonės vietą. Kiekviena diena tarsi besikartojantis juodai baltas filmas. Pabundi ir vėl žiūri jį iš pradžių, iš anksto žinodamas visą scenarijų. Jokių įdomių ar keistų nutikimų, gerų ar blogų naujienų. O gal tai netiesa. Gal tiesiog nebesugebi viso to pastebėti. Jokių filmo detalių, jokios magijos. Nyku. 

Ateina vėsus, snieguotas kovas. Laikas slenka labai pamažu. Nespalvotų filmų dienos. Tik po kelių savaičių gamta pradeda busti. Medžiai, pajutę, kad jų šakų jau kurį laiką neslegia šaltis, išleidžia gležnus lapelius. Dažnai lyja lengvu pavasarišku lietum, tik jis visuomet juodai baltas. 

Šiandien ji pabunda anksti. Naktinio lietaus lašai dar kapsi nuo stogų. Namus ir gatves po truputį užlieja auksinė saulės šviesa. Aušta šiltas pavasario rytas. Norisi, kad plaučius užpildytų grynas oras. 

Buvo pamiršus, kaip myli kvapą po lietaus. Einant išmindžiotu miško takeliu, girdint paukščius pabundant ir žadinant visą supančią gamtą, širdis nerimsta krūtinėj. Keistas jausmas. Tokios pavasario spalvos iš jos gyvenimo buvo seniai išsisklaidę. Švelnios, pastelinės spalvos... lyg muzika suptų. Laikas vaikštant mišku neegzistuoja. Nebesinori grįžti atgal. Takelis baigiasi, ji eina toliau, nuklysta, bet visai nesijaučia nejaukiai. Medžiai, remiantys dangų, yra ramybė ir prieglobstis. Batai sušlampa. Toliau žingsniuoja basomis. Vanduo nuo žolės, kutendamas jos pėdas, atrodo, persismelkia į visą kūną – nuo pirštų galiukų iki galvos. Švelni atgaiva. 

Už senos tuopos – saulės užlieta proskyna. Lyg sapne. Spindi lietus ant žolės ir medžių lapų, spindulių nudažytas auksine spalva. Ji įkvepia medžių ošimo ir supančios žalumos. Medžiai įkvepia tai, ką iškvepia ji – toks stiprus ir neperkerpamas ryšys. Gamta gydo, alsuoja gėriu, geria vandenį, kvėpuoja, gyvena. Čia yra ta vieta, kur ji turi būti. Ta akimirka, kai juodai baltame filme vėl pastebi tai, apie ką buvai užmiršęs, tą tyrą lašelį stebuklo ir svajonės. 

Skubėti niekur nereikia. Paukščių čiulbėjimas, kapsintys lašai ir ošiantys medžiai rašo natas. Gamtoje prisiminti muziką paprasta. Kai pajunti akordus, iš tiesų pajunti, vėl pradedi šokti. Šoki, nes gyvenimo tikslas yra jo tėkmė, nes gyvenimas yra skambesys, derinys valso, džaivo ir dar bent dešimties šokių, gryna emocija, trapus jausmas, besiskleidžiantys pavasario žiedai, ramybė, akimirka. Visas gyvenimas yra akimirka. 

Ji žengia žingsnį ant vėsios, švelnios žolės. Žengia dar vieną. Du mažesnius, vieną į šoną, du atgal. Vienas, du, trys, keturi – kapsintys lašai diktuoja ritmą. Ji seniai šoko. Iš tiesų labai seniai šoko.

Atmerkia akis ir įkvepia medžių iškvėpto oro. Dar išgirsta paskutines kapsinčio lietaus vandens natas. Tuomet įsiklauso į savo kvėpavimą. Keturi maži žingsniai į priekį, vienas į šoną, du atgal...

Auksinė saulė užlieja kambarį. Galvoje skamba sapno melodija. Rytas prasideda nuo spalvotos muzikos.