Kartais būna tų dienų, kurias norisi ne tik užbraukti, bet, dar geriau, užtušuoti juodai ir visai ištrinti iš savo atminties. Taip, kaip ir Violetai Marki iš knygos „Papasakok man apie tobulą dieną“, susitikusiai su Teodoru Finču ant mokyklos varpinės, abiems ketinant nuo pastarosios nušokti, Uzelei su Rómanu, internete ieškantiems savižudybės partnerio („Mano širdis ir kitos juodosios skylės“), galiausiai Kregui (Craig), nusprendusiam patį save išgelbėti nuo juodų minčių („It's kind of a funny story“).
Rinkdamasi labai keblią temą - savižudybę - bijau kažką pasakyti ne taip ir mažiausiai noriu grūsti jums į galvas banalias mintis: „viskas pasitaisys, tai tik etapas“, nes žinau, kad tokiu metu bloga darosi nuo šių žodžių. „Tu manęs nesupranti!“ - norisi išrėkti į veidą tiems, kurie tikina, kad gyvenimas gerėja. Nors tiesa ir yra tokia - anksčiau ar vėliau tamsos tikrai sumažėja. Tai, kad spindulių nematome, nereiškia, kad šviesa neegzistuoja. Bet dabar ne apie tai - noriu į šią temą pažiūrėti šiek tiek kitokiu kampu.
Kai jaučiuosi vieniša, prislėgta ir apskritai nebenoriu nieko daryti, labiausiai trūksta supratimo, žinojimo, kad kažkas patiria tą patį, kaip ir aš. Tokiais atvejais arba mėginu su kuo nors kalbėtis, arba užsidarau kambary, paverkiu, susisuku į pledą ir skaitau knygas arba žiūriu filmus. Apie savižudybę. Ypač tada, kai mintys labai juodos, o savijauta siaubinga.
Sakot, keista aš. Bet knygos apie savižudybę, suprastos teisingai, skatina... gyventi. Galbūt jose gyvybės sau atėmimas kartais pagražinamas, bet gyvenimas garbinamas (žinoma, pelnytai). Jos sako stop tam dienų braukymui, primena, kad viskas, ką mes turim, yra tik ši akimirka, perskaičius jas mano akys dažniau žiba, dažniau jas pakeliu į dangų, dažniau juokiuosi, dažniau darau tai, ko iš tiesų nori mano širdis, o ne juodas šliužas, tūnantis viduje ir ryjantis visus gerus dalykus. O paskui darau tai ir be knygų ar filmų pagalbos. Ir viduje sukirba labai geras jausmas - viltis.
Knygos suteikia ir dar kai ką. Norą kalbėti, paguosti, pabūti kartu, išklausyti.
Mes nesam vieni.
Gyvenimas yra visoks: keistas, skaudus, džiugus, nuobodus ir dar visoks koks, tačiau tame ir slypi jo žavesys. Neturi visada jaustis gerai, bet negali leisti ir blogoms emocijoms tavęs pasiglemžti. Dar laukia tiek daug visko: saulėlydžių, meilės, apkabinimų, šokolado, muzikos, kelionių! O šis laikotarpis, kaip ir visa kita, yra visiškai laikinas, tik trumputė to dalis.
Ir, jei rimtai svarstai savižudybę... nedaryk to. Lik. Tu reikalingas.
Jei reikia pagalbos:
Kai jaučiuosi vieniša, prislėgta ir apskritai nebenoriu nieko daryti, labiausiai trūksta supratimo, žinojimo, kad kažkas patiria tą patį, kaip ir aš. Tokiais atvejais arba mėginu su kuo nors kalbėtis, arba užsidarau kambary, paverkiu, susisuku į pledą ir skaitau knygas arba žiūriu filmus. Apie savižudybę. Ypač tada, kai mintys labai juodos, o savijauta siaubinga.
Sakot, keista aš. Bet knygos apie savižudybę, suprastos teisingai, skatina... gyventi. Galbūt jose gyvybės sau atėmimas kartais pagražinamas, bet gyvenimas garbinamas (žinoma, pelnytai). Jos sako stop tam dienų braukymui, primena, kad viskas, ką mes turim, yra tik ši akimirka, perskaičius jas mano akys dažniau žiba, dažniau jas pakeliu į dangų, dažniau juokiuosi, dažniau darau tai, ko iš tiesų nori mano širdis, o ne juodas šliužas, tūnantis viduje ir ryjantis visus gerus dalykus. O paskui darau tai ir be knygų ar filmų pagalbos. Ir viduje sukirba labai geras jausmas - viltis.
Knygos suteikia ir dar kai ką. Norą kalbėti, paguosti, pabūti kartu, išklausyti.
Mes nesam vieni.
Gyvenimas yra visoks: keistas, skaudus, džiugus, nuobodus ir dar visoks koks, tačiau tame ir slypi jo žavesys. Neturi visada jaustis gerai, bet negali leisti ir blogoms emocijoms tavęs pasiglemžti. Dar laukia tiek daug visko: saulėlydžių, meilės, apkabinimų, šokolado, muzikos, kelionių! O šis laikotarpis, kaip ir visa kita, yra visiškai laikinas, tik trumputė to dalis.
Ir, jei rimtai svarstai savižudybę... nedaryk to. Lik. Tu reikalingas.
Jei reikia pagalbos:
Vaikų
linija
116 111
Jaunimo
linija
8
800 28888
Arba, jei tiesiog nori su kuo nors pasikalbėti, rašyk man.
Gražiai parašyta ir smagu skaityti, ir nusipiešti tekstą savo galvoje skaitomais pavyzdžiais. Bet kartais nėra taip lengva suprasti jog esi reikalingas, ir tuo metu atrodo jog nėra tokios galingos pagalbos jog tau padėtų. Manau, bet čia tik mano mintis, jog mes aplinkiniai žmonės esame atsakingi už kito žmogaus jausmus, tik nuo savęs galime pradėti, ypač pastebėdami jog jam reikia pagalbos ir neatstoti nuo jo, neignoruoti jo rodomų ženklų. Arba padėti savo meile. (Dieve taip ilgai tylėjau kad raštus pradėjau rašyt) Apibendrinant : Man tavo įrašas labai patiko. Ir jei kartais pritrūktų filmų pažiūrėk "Pagal Greta".
AtsakytiPanaikintiTrumpas, tvarkingas, rišlus tekstas. Man truputėlį trūko to "cinkelio", kuris užkabintų, kad "tu turi perlipti, turi gyventi", bet tai tik mano nuomonė. Šiaip viskas tvarkinga, fainiai, nuoširdu. :)
AtsakytiPanaikintiSėkmės ir toliau <3
Aplankyk ir mane. Šį kartą labai trumpas įrašiukas:
https://thatsmylifeeee.blogspot.lt/2018/01/o-kas-is-tos-sazines.html
aha, kaip ir minėjau straipsnyje, pati nelabai noriu išsiplėsti šia tema, ir įraše labiau bandžiau pasakyti, kad knygos ir filmai padeda. visgi ir pati jaučiu, kad įtikinamumo trūko. ačiū tau! pasistengsiu labiau:)
PanaikintiKaip tik rytoj lekiu iki bibliotekos. Nusprendžiau pasiimti „Papasakok man apie tobulą dieną“. O Tavo įrašas įdomus, ačiū!
AtsakytiPanaikintiliuks, ačiū tau;)
Panaikintigalbūt sutikčiau su viršutiniu komentaru, tačiau kaip bandymas kalbėti ir sukelti tą awareness of this problem - tikrai neblogai.
AtsakytiPanaikintikažkada ir aš bandžiau kažką įkvepiančio parašyti: https://niekas-nemiegos.blogspot.lt/2016/08/kol-kvepuoji-tol-kovoji.html
dėkoju, stengsiuos dar pasitempti. palikau komentarą po tavuoju:)
Panaikinti