Magija

Gražu, kai nedrąsiai pradedi dėlioti pirštus ant stygų arba ant klavišų, o vėliau tokias pat skaidrias natas girdi ne tik grojant - muzika užpildo orą, ji visur. Kai spalvini ir paveikslus, ir pasaulį. Kai taip įsijauti į savo veiklą, kad nieko aplink nebegirdi (o gal aplinka pagarbiai nutyla!) ir pamiršti vakarienę arba arbatą, kuri jau spėjo atšalti. Kai atiduodi visą save sportuojant, bėgant, šokant, o tada lieka tik malonus, geras nuovargis, ir nieko negalvodamas griūni į lovą. Gražu, kai bendrauji taip nuoširdžiai, kad aplinkiniai fiziškai jaučia iš tavęs plūstančią šilumą. Kai pasiduodi impulsui ir darai tai, ką nori daryti be jokios logiškos priežasties. Kai juokiesi iki ašarų arba verki iki juoko. Man gražu, kai kalbi apie tai, dėl ko gyveni, gražu, kai degi noru gyventi, tuomet akys spindi ne mažiau skaisčiai nei žvaigždės nakties danguje, į kurį kartais pakeli galvą, kai jautiesi vienišas arba laimingas.

Gyvenu dėl ilgų nakčių, dėl rašiklio tylaus skrebenimo į popierių, dėl sniego, tirpstančio ant mano skruostų, ir dėl kiaurai permerkiančio lietaus, dėl šypsenos žmogaus, kuriam padarau ką nors gero, knygų, kuriose atpažįstu save arba kurios įkvepia matyti būsimą save, švelnaus pavasario vėjelio.

Tuose mažyčiuose gyvenimo trupinėliuose yra magija, ji visai čia pat, tik kartais reikia pabūti tyloje, kad ją išgirstum, užsimerkti, kad pamatytum. Ir pajusti.

„Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“

- Antoine de Saint - Exupery