Iki ar... sveiki?

Automatiškai spusteliu visų senų straipsnių pavadinimus ir liepiu jiems grįžti į juodraščius, visiems tiems straipsniams, kurie neužbaigti, pamiršti, turintys prastą žurnalistišką stilių, rašyti bandant atkartoti kitus tinklaraščių kūrėjus, nenuoširdūs, apie dalykus, kurie man net nepatinka, ir tiems, kurie visai savi, atviri, parašyti tiesiog pagavus impulsui, tiems, kurie sulaukė trijų šimtų susidomėjusių žmonių, ir tiems, kurie vos trisdešimt. Visiems iki to, pačio pirmojo, pavadinto, pripažinkim, banalokai: „nauji metai - nauja pradžia“. Bet viskas prasidėjo dar ne čia.


Rašyti pradėjau lygiai prieš du metus. Nors, būdama mažesnė, mokykliniuose rašiniuose kartais parašydavau kiek daugiau negu reikia ir turėjau kelis dienoraščius, kuriems pasakodavau apie savo tų dienų aktualijas - pavyzdžiui, apie labai daug reiškiančius tuometinių simpatijų žvilgsnius - esu linkusi manyti, kad viskas prasidėjo nuo paprastos užrašų knygelės, pirktos Tiger parduotuvėje. Pamačiusi viršelį, sakantį I'm an average-sized book with a huge ♥ sesė susidomi: „Čia bus tavo dienoraštis?“ „Nerašau dienoraščio“ - susidroviu. Tiesa, tikrai neįsivaizdavau, ką veiksiu su ta knygele.

2016 metų sausio pirmą dieną brūkštelėjau kelis nuobodžius sakinius apie Naujus metus ir apie tai, koks naujas lapas jie yra. Tam tikra prasme juk buvau teisi! Įklijavau žodžius, gautus iš laimės sausainiukų, ir nusprendžiau, kad tai bus mano citatų knygelė. Rašiau motyvuojančius ir tiesiog patikusius žodžius, kiek vėliau pradėjau kurti ir savo citatas ir įamžinau kelių sakinių trupinėlius iš savo gyvenimo (tiek vienų, tiek kitų cringe lygis yra kiek per didelis, kad jais dalinčiausi čia).

Tačiau tuose žodžiuose mano mintys niekaip nesutilpo ir paskui nejučia ėmiau dalintis jausmais, pradėdama nuo tų dalykų, kuriuos vertinu, mėgstu ir myliu. Žinoma, ir to užteko tik trumpam - rašymas jau toks dalykas, kad jį pasirinkęs taip paprastai nebeišsisuksi - sekė tamsesnės „vidurnakčio mintys“ - kai neužmigdavau, liejau jas knygelėj su didele širdim, dar pasakojau apie žmones, geras ir blogas dienas, viską, ką verta prisiminti ir kas neduodavo man ramybės, eiliuotus (ir ne visai) eilėraščius. Kūriau apie tai, kaip patiriu gyvenimą, kaip užuodžiu lietaus kvapą ir jaučiuosi laiminga prietemoje, tyliam kambary, apie vaikiną, kuris žiūrėjo į mane atrakcionų parke, rašiau filosofiškas, piktas, liūdnas, bet ir šviesias, pozityvias, kartais visai išplaukusias mintis. Baltuose puslapiuose rašalas atkartojo visą pasaulį pro mano akis.

Vakar, lygiai po dviejų metų, prirašiau paskutinį knygelės puslapį. Dar kartą ją perverčiau ir skaitydama mačiau, kaip, laikui bėgant, subrendau. Neapsisprendžiu, ar man augant keitėsi ir kūryba, ar pati kūryba mane užaugino.

Per du metus neapsiribojau vien knygele - rašiau ir kitur, kūriau įvairius dalykus mokyklai, siunčiau laiškus, šokinėjau iš laimės, patekusi į teenagedreams.lt komandą, po kurio laiko išėjau, norėjau koncentruoti dėmesį ties asmeniniu tinklaraščiu. Tačiau toji vidutinio dydžio knygelė buvo vienintelė vieta, kurioje rašydama būdavau visai visai savim.

Dabar senosios knygelės vietą pakeis kita (lyg iš žinančios tetos gauta per Kalėdas!), tačiau ten visas mano pasaulis nebesutilps. Noriu, kad dalį jo matytumėt čia - dalį mano kūrybos, kuria bijojau dalintis, nenorėdama sulaužyti rėmų, sukurtų savo tinklarščiui, minčių, požiūrių į tam tikrus dalykus. Kai ką daugiau, negu plaukų dažymo violetine spalva rezultatus ar 15 dalykų, kuriuos išmokau būdama 15 (ką dabar jau tikrai supratau - kad - velnias - dar tiek daug nemoku!) Ir noriu išmokti, patirti, mylėti, liūdėti, džiaugtis, gyventi, svajoti, rašyti, šokti.