Rugpjūtis yra vienas ilgas vakaras. Mėnuo, skirtas tyliai atsisveikinti su vasara. Žiogų čirškimas, kažkur toli grojančios muzikos aidai ir labai subtili ore tvyranti melancholija, susimaišiusi su dar neišnykusiu vasarišku nerūpestingumu. Nenusakomas jausmas, poetiška idilė.
Išvedu šunį pasivaikščioti. Mėlynos valandos metu miestelis bene tuščias. Mano šešėlis ant asfalto sulig kiekviena lempa ryškėja ir po kelių žingsnių išblunka. Šokis su vienatve ir nuo jos neatsiliekančiu vienišumu. Kartais pastarąjį tiesiog nuryju (nuostabu, kad tuomet sugebu didžiąją dalį laiko jaustis bent jau geriau negu vidutiniškai ir šokti pagal „Dancing With Myself“), o kartais jis neišvengiamai prasiveržia ašaromis. Mane ir pasaulį skiria stiklo siena - esu čia, jaučiu ir regiu, bet tuo pačiu metu esu ir atitolusi, egzistuojanti atskirai nuo bet kokio veiksmo išorinėje realybėje.
Tačiau pati vienatvė kvepia knygomis ir skamba ramios muzikos garsais. Ji man leidžia nerti giliau, kapstytis savyje (matyt, melancholikės natūros niekad neatsikratysiu). Galbūt net po truputį grįžtu į užmirštą savęs versiją? Tyrą, įsimylėjusią savo pasaulį, darančią tai, ką mėgsta, be pernelyg daug nerimo ir permąstymų. Pasiilgdavau jos. Atsiveriu mažais žingsneliais. Čia - vienas jų: vėl rašau į seną tinklaraštį, paleidžiu mintis į interneto begalybes ir pasirašau savo vardu. Baisu? Truputį. Bet jei jau rėkti į tuštumą, tai su viltimi, kad kas nors atlieps.
Pašokim, rugpjūti, dar sykį. Išrašysiu tave savo lengvučiais žodžiais, tu mane per liūdnas valandas apkabinsi dangum, žvaigždei krentant aš sugalvosiu norą, ir paskui... dar susimatysim.
sveika sugrįžusi! ir, o dieve, kaip relatable tavo tekstas man. labai gražu, lauksiu daugiau ♥
AtsakytiPanaikintiačiū, kad skaitai! smagu sugrįžti, aš taip pat labai lauksiu tavo įrašų<3
PanaikintiGera matyti, kad tu grįžai, ir su trenksmu. ♥️ Šis tekstas yra stiprus ir teigiamai stebinantis. Jaučiau, akims vis toliau ir toliau perbėgus ekrane įtalpintas žodžių eilutes, tavo vidinę būseną. Ne visada menininkui yra lengvai įgyvendinama užduotis pasiekti auditoriją taip, kad ji, nors ir kruopelyte, simpatizuotųsi arba empatizuotųsi su tavimi. Tačiau iš rašytojos vidinės būsenos ir savos dalios kylančios emocijos, tarytum galingos perkūnijos lietaus lašai apliaupė mane visą, ir ne tik kūnas, bet ir siela trumpam buvo perkelta į gaivą, neįprastą ir iš pirmo įspūdžio gana gąsdinančią. Juk daugiau ar mažiau mes visi esame įpratę gyventi prie kentėjimo būsenos, ir susigyventi su mintimi, kad tai gali būti be pabaigos, atrodo elementariausiai neįmanoma. Šioje erdvėje tavo tyrumas, svajingumas bei ne tokia suvaržyta laisvė (taip susidariau išvadą ir iš anksto atsiprašau, jei neteisingai interpretavau) primena man gėlę, kuri pamažu skleidžiasi, tačiau atsiskleidusi, suprantama, kad tokio grožio nebedaug kur ir surasti galima. Galiu įsivaizduoti, kiek stiprybės ir savimonės savyje žmogus turi, jog jis atsisako to, kas, panašu, nebedaro jam pačiam pozityvios įtakos bei širdingomis melodijomis savajam Aš prikelia iš kieto miego mylimąsias jo daleles. Tokias, kada niekas nebeatrodė „sunkiai“, nuviliančiai, verksmingai… Stengiuosi mažiau minėti netikrai pompastišką žodį „talentas“, nes pastebėjau, kad jis kartais gali perduoti neaiškių įsitikinimų, deliuzijų ir netgi nuskriausti kažką. O vietoje būtent tokio absoliutinimo, noriu savo komentarą užbaigti tuo, jog tau iš pasaulio perduotas jautrumas, grožis, žvilgsnis, pažeidžiamumas ir gilybė, yra tarytum pienė, kurios pūkus papūtusi į tamsiąją galybę, gali permainyti į gyvumą ir gerumą. Tu tik kurk. Nepasiduok niekam. Būk laiminga. Ir būk tokia, kokia ir nori būti. 🌞
AtsakytiPanaikintiAčiū tau už įkvėpį, pastūmėjimą. Ir būvį.