dangus po kojom

Lėktuve kone visą laiką esu įsigrūdusi ausinukus ir pavargusi snaudžiu. Turbūt dėl to skrydis
neprailgo, o gal dar ir dėl trumpų pokalbių su bendrakeleiviais. Kalbamės tik nedaug - kiekvieno mintyse per daug žodžių apie pastarąją savaitę projekte, kuriuos iš pradžių dar reikia suvirškinti, o tada išsakyti.

Dangus nusidažo raudonai. Tuomet juodai. Nė nespėju susivokti, kai salone užgęsta šviesos ir jau pradedame leistis. Mano vieta prie lango, todėl galiu stebėti, kaip skrodžiame tirštą debesų rūką. Jam tapus visai plonyčiam, apačioje pamažu įsižiebia mažos švieselės. Tūkstančiai žiburėlių. Nakties dangus man po kojomis. Atrodo, ranka galiu pasiekti.

Būna akimirkų, kai atrodo, kad viskas, ką matai ir girdi, pulsuoja pagal tavo širdies ritmą. Kvėpuoja kartu su tavimi. Švyti. Viskas susijungia į viena, ir tą akimirką tiesiog jauti. Jauti pirmas ant skruostų tirpstančias snaiges arba paukščių čiulbėjimą pavasario rytą po ilgos žiemos. Savo nuoširdų juoką iš bet ko. Šilumą. Galbūt saulė pašviečia šiek tiek kitu kampu nei kitais kartais, galbūt pats į ją žiūri kitu kampu, ir suvoki, kad esi ten, kur nori būti. Kur tavo vieta. Čia. Tiesiog jauti.

Mano danguje visados daug žvaigždžių, tik jos taip toli, tokios nepasiekiamos, kad tegaliu spoksoti į jas, tas tuščias viltis, žibančias juodame fone, ir verkti iš beviltiškumo. Bet šią akimirką šviesa spindi kitu kampu. Ausyse skamba sena 'Coldplay' daina, aš sėdžiu prie lango lėktuve ir visas dangus man po kojomis. Visai greitai jį pasieksiu. Šviesos parodys man kelią namo.