Laisvi vaikai

Dilemos, dilemos, dieve, jų nesuskaičiuočiau net turėdama dvigubai daugiau pirštų! Atrodo, kiekvieną savo žingsnį turiu apsvarstyti ir žinoti, kur jis nuves. Privalau rinktis stumdoma kitų, tų, kurie patys nesugebėjo apsispręsti: kelias nesurado jų ir jie nesurado kelio, jie ėjo ten, kur juos vedė už rankytės - į šviesią, šiltą, bet nuobodžią vietą. Dėl savo ne itin malonios patirties jie nenori, kad aš eičiau ten pat, kur ėjo jie, ir tempia mane į kitą kelią, vieną iš milijardo, tą, kuris visada patraukliausias buvo jiems patiems, tą, kuris, pagal jų sprendimą, man labiausiai tinka remiantis pusiau jų pačių išgalvota charakteristika. Nepykstu ant jų, suprantu, jog jie tik nori, kad pamatyčiau tai, kas, jų nuomone, man būtų gražu. Ne, visai nepykstu, aš paaiškinu jiems, išsilaisvinu iš jų rankų.


Apsidairau aplink. Jau žinau, kad neisiu tais keliais, kuriais daugybė žmonių pėdina nuleidę galvas ir nieko aplink nematydami: jie apgauti iliuzijos, kad galima patraukti tik ten, kur takas jau pramintas, todėl nesuprato galintys ir sugebantys eiti iš tiesų jiems patiksiančiu keliu. Jie tokie nelaimingi ir suspausti, kad net bijo apsižvalgyti, kur iš tiesų yra, ir nepastebi, kad net dabar nėra vėlu pasukti kitur. Sunku juos tokius matyti, ir aš degu noru juos perkalbėt, parodyti tai, dėl ko jų akys žibėtų, bet jie nepakelia galvų, jie pamiršę, ką reiškia būti laisvais, jie nesiklauso.

Kiek nusivylusias mano akis užkabina kažkas tviskančio. Nustebusi žvilgteliu į tą pusę. Oho, tai ten, ten, to ilgo grįsto kelio gale, viskas taip spindi, visko tiek daug, kaip gražu! Tik žmonės toje vietoje... jie kažkokie keisti. Apsikarstę savo blizgučiais ilgesingai žiūri atgalios, jiems kažko trūksta, taip, dabar jau matau, jie vieniši ir tušti, per daug pavargę ir per seni grįžti ten, kur norėjo būti. Ir ar tik ne ašaros žiba tarp visų gėrybių?

Nespėjus gerai įsižiūrėti, išgirstu savo vardą. Atsisuku. Man mojuoja tie, kurie eina atskirai nuo visų kitų, jie nuoširdžiai šypsosi, kviečia prisijungti. Šypteliu jiems atgal ir pribėgu. Greitai pritampu prie šios kompanijos, keliauti su jais smagu, mes daug juokiamės ir kvailiojam, tik ilgainiui pastebiu, kad mūsų nuomonės vis rečiau sutampa. Matau, kokie jie užsidegę ir tvirtai nori eiti būtent šiuo keliu, o aš čia juk tik dėl jų! Nemalonu pripažinti sau, kad visgi turėčiau būti kitur. Atsisveikindama nesulaikau ašarų. Skaudu - juk per tiek laiko tapom gerais draugais, bet pažadėjus palaikyti ryšį valios pastangomis pasuku atgal.

Matau daugiau drąsių žmonių, vaikštančių po kelis arba po vieną, bet dabar jau tvirtai jaučiu, kad visai nenoriu sekti jų pėdomis. Aš iškeliu galvą aukštai, bėgu ten, kur pažiūrėjus labiausiai plaka širdis, kur daug gryno oro! Nevengsiu ir prireikus grįžti atgal arba pasukti kitur, nes kelio neįmanoma prarasti, kai viskas, ką iš tiesų turiu, yra tik dangus ir pagrindas po kojom. Aš nebematau tų, kuriems keista, jog be baimės žengiu ten, kur neina niekas, nepykstu ant jų, net negirdžiu, ką jie šneka. Nesiklausau, kadangi gyvenu. Ir tie, kas bus drąsūs, manimi nesistebės ir nepyks dėl mano pasirinkimo. Jie šypsosis ir eis šalia manęs, savo keliu. Mes drąsiai žengsim drauge, mes būsim laisvi ir žinosim, kad esam ten, kur turim ir norim būti.