Minčių pertekliaus krizė

Pagaliau turiu idėją naujam įrašui! Patenkinta įsijungiu kompiuterį ir atsidarau naują blogger'io dokumentą. Mintys liejasi, parašau pastraipą, dar vieną, dar kelis sakinius ir... pala pala, čia kažkas ne taip. Pasižiūriu į savo pasirinktą temą iš taško nr. 1, taško nr. 2, taško nr. 9619,146 ir dar iš visų kitų tarp jų kitų esančių taškų. Ar kartais savo straipsnyje nieko nediskriminuoju? Kodėl rašau taip vienpusiškai? O ar kiti žmonės supras mintį, kurią noriu perteikti? Kokia iš viso ta mintis ir ar ji apskritai yra? Atrodo, juk negaliu visai į tai neatsižvelgti!


Taigi, temą aptariu iš kitos pusės, nei prieš tai. Vėl atrodo, kad per siaurai aprašau, tada aptariu temą dar iš kitos pusės, vėl iš kitos pusės, kol galiausiai pajaučiu, kad mano straipsnis liko visai be jokios aiškios minties, ir pamirštu, ką norėjau pasakyti. Net jei rašydama nesigilinčiau į galimus kitų žmonių pažiūros taškus ir žiūrėčiau tik iš savojo, tų perspektyvų būtų daugiau, negu reikia, ir rašliavos vis tiek liktų tokios pat padrikos.

Rašymas man visada būdavo dalykas, kuris padėdavo išgryninti visa, kas verda mano galvoje ir realiame gyvenime, o dabar jis net įpina dar daugiau minčių į tą ir taip neaiškų kamuolį. Jaučiuosi tokia išsunkta savo mišinio filosofijų, vedančių niekur, kad kone nebegaliu blaiviai mąstyti. Juk negali būti taip sunku į viską žiūrėti paprasčiau?

Negaliu suprasti, ar minčių perteklius tik mano overthinking padarinys, ar kapstausi per giliai, ar tai nesėkmingi mėginimai turėti platesnį akiratį, ar čia trukdo iš nežinia kur atsiradęs perfekcionizmas, ar kaltas paprasčiausias stresas. Matot? Net šiuo klausimu galiu žiūrėti iš begalybės taškų. Ir kuris teisingas, nebežinau.

Na ir velniop, galvoju sau. Kitą straipsnį parašysiu iš savo 53 perspektyvų.