Pokalbiai


Saulė giedru dangumi pamažu lipa žemyn. Įsisiūbuoju ant sūpynių prie mokyklos, žiūriu į šiosios stogą. Atsilošiu tiek, kad supantis atrodytų, jog mano kojos siekia dangų. Visai kaip kadaise, galvoju. Prisimenu save taip darant dar tada, kai gimnazijos stogas nebuvo toks pažįstamas, kai nežinojau, ką reiškia būti penkiolikos ar šešiolikos. Vasaros vakarais čia lygiai taip pat sėdėdavom ir kalbėdavomės, tuomet pati nekantravau vaikščioti gimnazijos koridoriais, o praėjus dar metams jau raminau draugę, nerimaujančią dėl prasidedančios devintos klasės ir mąsčiau, kas manęs dabar lauks. Ką veiksiu. Su kokiais žmonėmis susipažinsiu. Dabar antri metai gimnazijoje artėja prie pabaigos, ir aš tyliai žiūrėdama atgal stebiu save tokią, kokia buvau. Visą tą laikotarpį atrodydavo, kad nieko nevyksta - pasaulis keitėsi ir lėtai, ir greitai, jis keitėsi taip, kad to net nepastebėjau, o atsisukusi tesugebėjau išspausti „oho“. Tiek žodžių, tiek žmonių, tiek jausmų.

Aš daug mąstau.

Kartais, tik kartais, būna akimirkų, kai gyvenimas pasisuka labai greitai ir iš tiesų suvoki, jog kažkas pasikeitė. Nežinai, į kurią pusę eisi, bet aiškiai supranti, kad nebe ten, kur ėjai anksčiau. Ir tiesiog eini, net negalvodamas, darydamas su savo akimirka tai, ką nori, tai, kas atrodo geriausia.

Kartais, kai pasaulis nebūna apsivertęs aukštyn kojom, jis keičiasi iš lėto, nes dažnai bijom jį keisti greitai, sėdim ir laukiam, kol jis pasisuks kita linkme, ir net nesusivokiam, kad tai jau po truputį vyksta.

Kartais grįžti ten, kur buvai. Ta vieta yra lyg mažytė dalelė, primenanti apie tai, kaip buvo anksčiau, kryžkelė, kurioje apsidairęs ir prisiminęs drąsiai žengi toliau, gal geresniu keliu, gal blogesniu - kas žino? O paskui, net nesuprasdamas, vėl ateini ten pat, vėl kitoks.

Bet pasaulis nesikeičia kartais, jis keičiasi kiekvieną akimirką, kurią mes patys dalinamės su atsitiktinumais arba likimu - mes keičiam jas iš vienos pusės, o atsitiktinumai keičia iš kitos. Jis nėra sulaužytas etapais, jis ištisas ir susijęs. Jis neturi nei vakar, nei ryt, tik tą mažą milisekundę, ir šitas mūsų pasaulis sukasi kartu su gyvenimu, kaip pašėlusioj karuselėj, bet dažniausiai taip, kad to net nesuprantam.

Ir staiga taip stipriai širdį suspaudžia supratus, kiek daug dalykų galėjau daryti kitaip, kiek daug geresnių sprendimų galėjau priimti, kiek daug šansų galėjau neprarasti. Beveik pradedu gailėtis, kad nėjau kitur - juk galėtų būti kitaip, geriau nei dabar. Vėl pakeliu akis į viršų, spoksau į dangų lyg tikėdamasi, kad jis paguos, kad pasakys, jog elgiausi teisingai. Koks skaistus jis šį vakarą! Apgaubęs savim visą pasaulį, visus septynis su puse milijardo mažų pasimetusių būtybių, kartais žiūrinčių aukštyn ir kartais jaučiančių tą patį. Jis visas priklauso visiems mums, ne po mažytę dalelę, ne, čia mes nesam egoistai, dalinamės jį kartu, bet matom atskirai, kiekvienas pro savo prizmę. Galbūt šiąnakt jis gražus dar kažkam, bet kitaip, pro kitas akis, per kitus jausmus. O šią akimirką tik aš matau savo dangų, savaip stebuklingą ir savaip kalbantį, dabar mano dangus priklauso tik man. Ir dangus, ir sūpynės, ir pamažu įsižiebiančios lempos, bundančio pavasario oras, visas miestas, visa ši akimirka priklauso man, ir aš galiu su ja daryti ką tik panorėjusi.

Gal viskas teisinga ir niekas neteisinga, nes galbūt, po velnių, neįmanoma gyvenimo tvarkos iki galo sudėlioti, gal jis net neturi aiškios sistemos. Tik, atrodo, jau supratau vieną dalyką, jį man pašnibždėjo dangus - jis apie akimirkas ir apie besikeičiantį gyvenimą, apie mus ir dabartį. Neišduosiu jo. Gal kiekvienam dangus kalba kitaip, bet manau, jog tikrai žinau, ką jis norėjo pasakyti.

2 komentarai: