Kaltas lietus

Šiandien kavą geriu praktiškai vietoje vandens - aštuntą valandą vakaro darausi jau ketvirtą puodelį. Žinau, kad naktį vis tiek nesudėsiu akių. Mano miego ritmas išderintas labiau nei bet kada, bet negaliu nieko pakeisti, mat pastarosiomis dienomis rašyti gebu tik nuo vienuoliktos valandos - naktį mintys suskystėja, praranda užsilikusį racionalumą, visos dienos stresas atslūgsta, jį nugali nuovargis. Tik tokiu metu žodžiai liejasi kartu su rašalu, o juk viską, kas manyje suspausta, atiduoti popieriui žūtbūt reikia psichologinės sveikatos profilaktikai, nors ir visai beviltiškai. Paprasčiau sakant - tam, kad neprarasčiau sveiko proto.


Atsigulu po dvyliktos, bet bent valandą vartausi lovoje, negalėdama sudėti bluosto. Nujaučiu, kad kitą rytą vėl būsiu pavargusi, vėl lauks tokia pati nuobodi rutina, vėl neturėsiu drąsos ir energijos nuo jos pabėgti. Burnoje darosi kartu vien apie tai galvojant, taigi mėginu nukreipti mintis kitur, tik jų per daug, kad jas sugaudyčiau. Skęstu visuose „kas būtų, jeigu būtų“ scenarijuose, nuobodžiuose dienos įvykiuose, savo nuovargyje. Vienos per kitas lipančios mintys įkyriai primena, kad nesu laiminga. Tik jau kurį laiką nesuprantu - ko trūksta? Ko pasiilgau? Gerų knygų? Pavasario? Arbatos? Netiesa - visi dalykai, kurie anksčiau mano veide nupiešdavo šypseną, ranka pasiekiami, ir vis tiek jaučiuosi tuščia. Sukinėjuosi iš vieno kampo į kitą, dirbtinai šypsausi, mėginu pritaikyti net stereotipiškus gero gyvenimo kriterijus: meditaciją, laiko planavimą, ir vis nerandu nei ramybės, nei atsakymų į begalinį skaičių klausimų sau ir pasauliui. Net mene, net muzikoje, net rašyme. A, jau žinau, - mėginu nusiraminti pašiepdama save. Tai greičiausiai lietus čia kaltas. Juk nemačiau jo nei karto po gruodžio, o tai jis man suteikia daugiausiai laimės. Tada atsipalaiduoju.

Rytas prasideda ne nuo žadintuvo. Nustebusi atmerkiu akis - būdama tokios prastos būsenos anksti nepabusčiau natūraliai. Persmelkia nemalonus suvokimas - pramiegojau. Šoku iš lovos, paskubom rengiuosi uniformą, kraunuosi pamirštas pamokas, griebiu kuprinę ir jau lekiu pro duris, bet tik tada žvilgteliu į telefoną. Šeštadienis. Sutrikusi sustoju. Ir tą akimirką išgirstu širdį gaivinantį garsą. Kap, kap. Atidarau langą ir giliai įkvepiu gryno oro. Atmerkiu akis, iš tiesų atmerkiu, dabar prisimenu, ką reiškia matyti ryškiai - gatves, skendinčias, prisiekiu, tikroje magijoje, šlapius namų stogus ir lašus, be perstojo krintančius žemyn, subėgančius į balas ir tirpinančius sniegą. Viskas alsuoja pavasariu. Laiko tarsi nelieka. Lietus yra muzika sielai. Man trūko lietaus.

Šiandienai planų neturiu, taigi neskubu. Prie pusryčių išsiverdu arbatos.