sau ir tau

 


Jeigu nebežinai, kur ieškoti meilės, nekapstyk giliai - žiūrėk į patį paviršių.

Matyk ją kapsinčią iš krano, išsibarsčiusią ant nutrintų grindų, įsibrėžusią šiaip jau tvarkingose ir nuobodžiose lubose. Pastebėk, kaip kartais ji sklando kur nors pilkam danguj, plūduriuoja šalia mėtos lapelio arbatoj, kurią geri vakarais, arba sužvilga akyse katės, ką tik kelią perbėgusios. Žiūrėk į ją apsigaubusią pledu arba ramiai vaikštinėjančią tuščio miestelio gatvėmis. 

Išgirsk ją tylinčią. 

Išbūk ją, kai ji pasibeldžia visa kiaurai permirkusi nuo lietaus.

Ir tuomet suprask, kad pajauti jos kvapą kiekvieną sykį, kai lyja. Paglostyk ją, kai ji vakarais tave sušildo ir pasijauti lyg namuos. Bėgiok su ja miško keliukais, žaisk su ja gaudynių, įkvėpk ją kaip švelnų vėją. Nebijok ir nedvejok. Suteik jai šviesos, ir ji tau skleisis lėtai, bet užtikrintai, kaip kad pavasario žiedas. 

O tuomet svarbiausia - išmok pajusti ją savo rankose, užpildyk ja visą savo kūną. Leisk šilumai plėstis tavyje, leisk tūkstančiams galių sukilti.

Ir nusišypsok jai, žiūrėdamas į savas akis. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą