įkvėpimas ir tu.


Skaitau, ką sukūriau. Istorijas išrašydavau baltuose lapuose. Atrodo, procesas elementarus, bet visada reikia kažko daugiau, nei rašiklis rankoj, kad žodžiai virstų jausmais ir mintimis.
Gal tas kažkas buvo besiskleidžiantys žiedai, kurių pumpurus matydama laukdavau, kol pramerks spalvotas akis, ir kurį nors saulėtą rytą pamatydavau - štai, pražydo. O gal tai stipri impresija, energijos pliūpsnis, kaip kad vasaros vakarais stebint saulėlydį norisi šokti basom kojom ant žolės, būtent taip, nors ir nežinai, kodėl. Ar tai ritmingos jūros bangos, kurios, man pakrante bevaikštant, išmesdavo žodį po žodžio, o aš juos surinkdavau, save ramindama? Gražus šviesos ir šešėlių žaismas? Ar tas kažkas vyksta tuomet, kai išskleidžiu sparnus ir pamatau pasaulį iš paukščio skrydžio? Gal tai visgi sunkios bemiegės naktys, išsiblaškymas belaukiant žaizdų užgijimo?
Įkvėpimas paslaptingas. Apibrėši jį tik kaip kvėpavimą - įkvepi, iškvepi, jis prasideda, jis baigiasi. Man abstrakcijos patinka. Bet jei jau apibūdint reikėtų, sakyčiau, stebuklas.

///


kas tu esi?
o kas galėčiau būti?
ar aš vardas, gal
būdvardis?
drabužiai spintoje?
fotoaparatas ar rašiklis rankose?

ar tai aš kūryboje
ar tai kūryba manyje?

ar esu tai, ką regiu pati, ar tai, ką kiti mato, žiūrėdami į viską, ką palietė mano ranka? kas aš? sulamdytos eilės?
netyčiom nulaužta medžio šaka?

ar aš viskas, ką jaučiu
girdžiu ošime bangų
ar aš muzika,
kurios melodija man širdį nudiegia?
o gal, besitapatindama su jo jausmais,
esu dalis muzikanto?

ar aš - išdžiuvusios ašaros ant pagalvės,
ar tik dabar kapsintys lietaus lašai už lango?

ar aš visam laike,
prisiminime, ar tik šioje sekundėje?
žodis, pasibaigęs tyloje
ar ir pati tyla?

o jei esu šviesoj,
ar aš jos dalis,
ar tai viso labo scena?
jei šviesą dalinu, ar jos manyje lieka, ar aš visai išsibarstau šen ir ten, teesu trupiniai pakampiuose, kol vėl susirenku?

ar esu tai, ką myliu, ar ir tai, ką kada nors mylėjau?
gal aš tik pavasario kvapas, išsisklaidantis besvoriam ore vos man pranykus?

ar esu akimirkoj tavo akyse?
ar rastum mane vėjo ošime? debesyse?
ar aš esu tu? ar aš bent dalis to, kas tu buvai?
o jei kada nors ir būtum pajutęs mano kvapą bundančiam pavasary,
visos gėlės nuvys, ir nebebus nei tavęs, nei manęs, nei to, kuo kada nors buvom.

kas tu esi?
tik klaustukas sakinio gale.

1 komentaras:

  1. Na ir kur buvo šie žodžiai, kai man labai norėjosi kažko kas siela pradžiugintų ir leistų pasidžiaugt momentu... Leistų pabūti čia ir dabar, nors trumpam.. Tačiau... Kad ir radau šį tekstą po laiko, vis tiek labai mielai ir jaukiai susiskaitė. Kitą kartą žinosiu kur ieškoti užuovėjos. ❤️🙏

    AtsakytiPanaikinti