Juoda nėra spalva


Šiandien aš rami. Trumpam pabėgu nuo nestojančio gyvenimo, šypsenų ir pozityvumo. Noriu pasižiūrėti į savo vidų.

Nėra taip paprasta kapstytis iš juodo purvo, kuriuo apipyliau pati save. Jau ilgą laiką esu tame taške, kai nežinau, ar verta eiti toliau. Kam stengtis būti laimingai, jeigu greitai vėl nusmuksiu žemyn? O dar taip bijau, kad pastangos mane tik vėl nuves link tobulo gyvenimo, kai viskas spindi, gražu, o tada... lyg iš niekur nieko. Juoda. Ir todėl bijau stengtis - nes grožis baigiasi, tai puikiai žinau.

Bet gal gijimas nėra apie tai. Gal tai - stiprybė. Gal tai yra galimybė pažiūrėti į savo vidų be baimės tos sumaišties, kurią gali ten rasti, tai emocijų sugėrimas ir paleidimas, toks paprastas, kaip kvėpavimas -  įkvepi, iškvepi, paleidi, paleidi, paleidi. Tuomet pasijauti toks lengvutis, lyg prisipildęs helio, ir pakyli į viršų. Gal gijimas baigiasi tada, kai pradedi matyti visokias spalvas, užuot dažęs save ir viską aplinkui juodai. Tai nereiškia, kad viskas spindės baltai, balta nėra spalva, bet juk juoda irgi. O gyvenimas spalvotas. Mes derinam spalvas, ir būna gražu.

Gali būti laimingas, bet silpnas, ir užklupus blogiems dalykams nebepavyks grįžti į vėžes. O jei tavo siela švari, po laiko galėsi vėl džiaugtis gyvenimu. Verta, nes dar tiek daug liko patirti - nepažįstu turbūt daugiau nei septynių milijardų žmonių, nemačiau rytojaus saulėlydžio, negyvenau tiek, kiek turėčiau, kiek iš tiesų norėčiau. Norėčiau, tikrai, noriu gyventi.

Turėjau sau atsakyti į klausimus, kurie taip ilgai nedavė ramybės. Privalėjau atsakyti garsiai, raštu, kaip nors, ir net jei kažkur giliai viduje atsakymai visada buvo, reikėjo juos ištraukti. Ačiū, kad Tu šį kartą su manim nuėjai į tą juodą sielos kampelį, kurio taip nesinori pradėti valyti, kuriam viskas sujaukta lyg po nevykusio vakarėlio namie. Bet teks - kitaip veltui būčiau tave čia atsitempusi. Teks, nes ir pati atėjau iki čia.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą