Pasaka

Pagal M. K. Čiurlionio paveikslą 

„Pasaka. Karalaitės kelionė II“

Jo jautrius padus pakutena dar neseniai po šalčių pabudusi pavasario žolytė. Juokdamasis jis parpuola ant žemės ir, dar pakikenęs, atsisėda. Nuoširdžiomis vaiko akimis jis stebi supančią aplinką: kylančią saulę ir rausvą dangų, tą gražų, laisvą paukštį, skraidantį visai prie pat kalvos, nuo kurios gerai matyti tiek daug pasaulio. Vaikas nuskina šalia augančią pienę. Prisimena visas per trumputį laiką girdėtas pasakas, ir jis tiki, tikrai tiki stebuklais mažuose dalykuose. Atsargiai nupučia gležnus baltus pūkelius. Jie nuskrenda pavėjui kartu su jo pačiu didžiausiu noru turėti stiprius laisvo paukščio sparnus ir drąsiai raižyti spalvotą dangų.