Šią savaitę +26°C ir daug dviračių

Šiandien sekmadienis, ankstus rytas, ir dangus atrodo laimingas, išvydęs saulę po bene daugiau nei septynių valandų. Net mėlyna jo melancholija trumpam pranyksta, užgožta švelnaus raudonio. Lempos irgi nori prisidėti prie mažo ryto stebuklo, apsimeta visai nepavargę po ilgos nakties, atiduoda paskutinį savo spindesį ir tyliai užmiega, žinodamos, kad jau greitai jas pakeis skaistesnis šviesulys danguje.
Tada šaltis einant tuos keletą metrų iki oro uosto, lagaminų patikros, pora laisvų valandų, vieta prie lėktuvo lango, skrydis su iki galvos skausmo užgultomis ausimis - viskas labai greitai, tiksliau, viskas iš tiesų labai nesvarbu. Ta dalis tokia, kuri vėliau išsitrins iš galvos kaip ir daugybė kitų nereikšmingų detalių, bet ir tokia, be kurios nebūtų viso kito, tai tik nuobodi jungtis pasakojime, be kurios negalima eiti toliau. O toliau... toliau visai gražu.
Toliau pirmas įkvėptas olandiškas oras. Čia jis kiek kitoks. Kvepia kitaip - švelniai atsiduoda žaluma, gėlėmis (gal tulpėmis? Tik jų dar nematyti). Plaučiams prisipildžius pasirodė, kad viduje pražydo visas pavasaris.
Vairuotojas, vežantis iš lėktuvo į oro uostą, garsiai švilpauja „Wonderful life“. Pajaučiu tą šviesą, tą tyrumą, paprastumą, laimę, ir man norisi uždainuoti pagal girdimą melodiją.
Tvarkingai surikiuoti namai su pievelėmis priešais, visa žaluma, visos gėlės, visi dviračiai, visas pozityvumas - viskas taip tobula, kad akimirką net suabejoju to tikrumu, juk čia lyg pasaka. Bet matau nuoširdumą žmonių šypsenose, girdžiu laimę nesibaigiančiame paukščių čiulbėjime, ir čia pasidaro taip jauku, sava, ir po truputį pamilstu Olandiją.
Savaitė praeina greitai. Ne tokia prasme greitai, kaip minėta pradžioje - šįsyk tiesiog labai gera, atrodo, kad laikas sustoja, bet iš tiesų bėga lyg pasiutęs. Gera miesto gatvėmis važinėtis dviračiais kartu su kitais penkiolika žmonių iš bent trijų skirtingų šalių, valgyti ledus kavinukėje, klausytis ir kalbėtis, matyti, kokie visi šie žmonės skirtingi, visi puikūs. Rytais ir vakarais kartojant tą pačią rutiną suprasti, kad kažkas pasikeitė - galbūt aš pati. Jausti jaukią, bet ir laisvą Amsterdamo dvasią, ir tvirtai žinoti, kad čia dar grįšiu, bent jau mintimis.
Ten rašiau nedaug. Nerašiau nei apie žmones, kurių vardus vėliau tiesiog pamiršiu, nei apie aplinką, nei apie įvykius, iš kurių liks tik faktai ir nedidelė dalelė tikro prisiminimo. Nerašiau todėl, kad viskas nėra apie tai, ką aprašom, įamžinam ir prisimenam. Viskas apie tai, ką jaučiam. Kai esi labai labai laimingas, toks laimingas, kad apie nieką negalvoji ir tiesiog esi šiame momente, žodžiai praranda prasmę, ir nei jie, nei nuotraukos ar kiti bandymai išsaugoti momentą niekada nekalbės taip, kaip jausmas. Ir aš pamiršti nebijau. Pamiršim viską be išimties. Geriau gyvenkim žinodami, kad pamiršim, gyvenkim taip, kad praeitis, kuri jau neegzistuoja, prarastų bet kokią prasmę prieš šią akimirką.
Bet kartais prisiminti norisi, bent jau tokius trupinėlius su dalelėm jausmų, net jei jie niekada taip stipriai nekalbės.
Viskas prasidėjo rytu ir baigėsi vakaru, nakties dangum ir nakties miestu, daug skirtingų žmonių, kurie turėjo šį tą bendro - ir dar turbūt tą kartėlį burnoj jaučiant, kad čia paskutinės valandos. Tas kartėlis vertė imti viską, ką gali iš šitos netvarkos: kalbų, šypsenų, atsisveikinimų, ašarų. Tik vakaras šiltas ir visai ramus, spingsėdamas miesto žiburiais ir leisdamas grožėtis žvaigždėmis atlaidžiai šypsosi jaukiai maišalynei.