sidabrinės kibirkštėlės

Lemputės kiekviename gatvės kampe ir visur kišamos reklamos - tik tai parodo, kad ateina Kalėdos. Aš jaučiuosi tokia išsekusi, kad man nusispjauti ant švenčių. Tokia nusivylusi ir tuščia, kad mano noras padaryti ką nors gero kitiems visiškai užgeso. Labiausiai už viską norėčiau bent dieną praleisti visiškai viena ir ilsėtis, bet darbai, atrodo, nesibaigia, o dėl artėjančių švenčių jų tik daugiau. Niekur nerandu taip reikalingos ramybės. Pavargau.

„Sėsk, prisėsk prie manęs ant kėdelės šalia / Mano pasaka kvepia Kalėdų egle...“ - deklamuoja sesė, o aš klausausi. Prisimenu šias eiles nuo tada, kai buvau dar mažesnė. Ištartos garsiai jos visuomet pakvimpa eglute ir stebuklais. 

Žmonės skuba ir skaičiuoja pinigus dovanoms. Visada negalėjau to pakęsti, tačiau dabar tą patį darau ir aš. Tai, į ką turėčiau įdėti šilumos, meilės ir laiko, iš tikrųjų paskubomis nuperku parduotuvėje ir supakavusi padedu į šalį. Kad tik
greičiau nebeliktų darbų mano sąraše.

„Kalėdų senelio nėra. Man mama taip sakė“ - teigia bendraklasė. Aš užsispiriu ir supykstu. „Netiesa!“. Grįžusi namo pasiguodžiu mamai. Paskui vėl nurimstu - yra tas Kalėdų senelis... Ir patenkinta toliau pilna burna kemšu mandarinus, valgau šokoladinį Advento kalendorių, žiūriu kalėdinius filmus ir puošiu eglutę, susibadydama pirštus į spyglius. Koks gražus gruodis!

Nenoriu užaugti. Suaugusių pasaulis toks niūrus ir tuščias. Jie, dengdamiesi „didesne gyvenimo patirtimi“, nustoja tikėti ir pasitikėti, ir priima gyvenimą, pinigus, žmones labai labai rimtai. Jiems dalykai yra tokie, kokie yra, nes taip turi būti, jiems svarbu tai, į kokį universitetą stosi ir kokį darbą dirbsi už penkių metų, nes tuomet prasidės tavo labai rimtas suaugusio gyvenimas ir turėsi uždirbti pragyvenimui. Bet man svarbu svajoti ir tikėti. Nenoriu, kad ta maža mergaitė mano viduje užaugtų. Noriu tikėti stebuklais.

Po dviejų metų savo mamai jau pati aiškinu, kaip yra iš tiesų. „Kalėdų senelio nėra“ - sakau, ir, jai pamėginus dar įrodyti kitaip, priduriu - „mam, juk man jau nebe penkeri...“

Visuomet laikomės Kūčių tradicijų. Nors nesu tikinti, pasninkauju visą dieną, o per Kalėdų išvakares su visa šeima sėdu prie stalo ir ragauju dvylikos patiekalų. Ir visuomet nuotaika būna kažkuo kitokia. Ypatinga. Ir viduje, krūtinėje, keistas jausmas, kurį pažįstu tik kartą per metus - užuodus eglutės, papuoštos senoviniais žaisliukais, kvapą, išgirdus Sniego Karalienės pradžios eilutes, pabudus Kalėdų rytą. Dar atkreipus dėmesį į tai, ko nepastebėdavai - žmogaus šypseną, kai parduotuvėje palaikai jam atviras duris, paprastus nepažįstamųjų pokalbius stovint ilgose eilėse ir dalinimąsi, viltį, širdies atvėrimą. Tuomet pats nori kurti ką nors gero. Neužaugai. Vėl esi ten pat, kur ir buvai. Stebuklas niekad nemiršta.
Kaip gražu. Jau seniai per Kalėdas buvo tiek sniego.