Akys


Mano akys keistos. Kai bet kieno paklausiu, kokios jos spalvos, jie visi, be išimčių, atsako:

- Na, tokios... nežinau... pilkšvai... melsvai... žalios? – taria jie, įdėmiai pažiūrėję ir net kelis kartus sumirksėję, kartais dar paprašę pasisukti kita kryptimi – nesimato.

Taip ir neperpratę keistos mano akių atspalvių kaitos, žmonės mėgsta protingai teigti, kad jos keičia spalvą dėl apšvietimo. Arba kad tai priklauso nuo kokio nors aplinkos fono: juk ta pati spalva prie mėlyno dangaus gali atrodyt žalia, o ant žolės – mėlyna. Matot, jiems labai patinka logiški paaiškinimai. Gal su jais sutikčiau, jei nebūčiau pastebėjusi, kad spalvos dėsningumai kitokie.

Ar jums būna taip, kad žiūrite į veidrodį ir išvystate lyg kokį nepažįstamą veidą? Kartais matau tokią save (ne save) - išbalusią, tamsiais paakiais. Ir akys pilkos. Visada taip, kai man būna liūdna ir kai jaučiuosi tuščia, kai nenoriu nieko daryti, tik visą dieną gulėti lovoj susisukus į kamuoliuką. Kartais norėčiau, kad mano akys būtų pilkos šiek tiek rečiau.

Žalios, kai mąstau, kai žiūriu į viską paprastai, realistiškai, kai nevyksta nieko blogo, nieko pernelyg ypatingo ir esu visai patenkinta gyvenimu. Ryškiai žalios būna tada, kai neblogai išsiverkiu. Lyg po to pasikeistų požiūrio taškas (požiūrio spalva!) ir vėl galėčiau matyti tikrą, neiškraipytą visokių jausmų realybės vaizdą.

Dar būna mėlynos, kai apšviečia pavasario saulė (gerai, apšvietimo teiginį šiek tiek pateisinu). Kai nuoširdžiai šypsausi. Kai būnu iš tiesų laiminga.

O ar tokie paaiškinimai atrodo neatrodo labiau įtikinami? Tarsi keisčiau stikliukus, pro kuriuos matau pasaulį. Kartais žiūriu iš vienos pusės ar iš kitos, matau vienokius atspalvius ar kitokius.

Bet dažniausiai jos, akys, visokios, nei šiokios, nei anokios, turbūt atspindinčios netvarką mano viduj. Tokios, kokias visi dažniausiai mato. Man jos visai patinka.


Vis dėlto dar laukiu, kol kas nors pasakys, kad spalva iš tiesų neturi jokios reikšmės. Kad svarbiau kažkas už tos spalvos.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą