Atsargiai! Stiklas


Terkšt! Visai šalia manęs. Iš pradžių nieko nematau, tik aptemsta akyse. Po kelių sekundžių - o gal po kelių amžinybių - įžvelgiu, kaip saulėje sumirga spalvoto stiklo šukės. Haliucinacijos - dar vienas ženklas, ne visai subtiliai primenantis, kur užbaigsiu savo dienas. Sumirksiu gal dvidešimt kartų, bet vizija tikroviška, tokia, kad tikrai aiškiai ir aštriai pajaučiu - taip skaudžiai perveria krūtinę. Supratau. Jau pažįstama. Apsidairau aplink. Daugiau niekas nepastebėjo ir neišgirdo, tik toliau kalba, kalba, kalba, šypsosi, juokiasi, šypsosi. Keista, šį kartą nenustembu. Tyliai pasilenkiu ir stebiu, kaip duženos pamažu blunka, nuo jų nuvalau aptrupėjusius dažus. Sužeriu jas į savo plikas rankas ir stipriai sugniaužiu, jos skyla į mažus gabalėlius, kurie kažkada - o gal vos prieš kelias akimirkas - kartu buvo stipresni. Kokie jie iš tiesų trapūs ir pažeidžiami! Keista, šį kartą mano delnai nekraujuoja. Laikau trupinius taip, kad neišbyrėtų - negaliu pamesti nei vieno, čia jų neturi likti - ir atsargiai suberiu į juodą plastikinį maišą. Keista, šį kartą juos išmesti visai nesunku. Čia tik duženos, dulkės, jų nebesuklijuosiu į vieną, jos nebebus tokios, kokios buvo dar neseniai - o gal prieš milijonus saulėlydžių - tvirtos ir, atrodo, niekada nesuirsiančios. Turbūt tik tokiomis apsimetė. Tik pasaulis staiga toks pilkas, tik viduje staiga taip tuščia. Keista. Juk dužo tik stiklas.

6 komentarai: