Tarpai tarp eilučių

Jie visi be perstojo kalba. Rėkia vieni per kitus, kartais vargu ar patys kartais supranta, ką, ir jiems net neberūpi, jiems tik svarbu užpildyti tą tylą, stipriai slegiančią jų vidų. Taip to ir neišmoksta; net likdami vieni bijo tylos, užgrūda ją trankia muzika, televizorium, alkoholiu, beprasmiais žodžiais, beverčiais daiktais - bet kuo, kas tik papuola po ranka, kad tik jos greičiau nebeliktų! Tai yra jų didžiausia baimė. Tuštuma.


Taigi jie be paliovos krauna viską į save, nes sunku jaustis tuščiam, sunku nuolat žinoti, kad toji skylė čia, tavo paties viduje, nesuprantant, kas joje dedasi. Todėl jie ir išsigąsta - nes bijo visko, ko nežino, ko negali paaiškinti savo svariais, logiškais ir protingais argumentais. To, ko bijai, niekada nenori pripažinti ir matyti, tu bėgi kuo toliau, kad tik netektų stot akistaton su tuo dalyku. Jie irgi bėga.

Užspausti savo fobijų jie nepastebi, kad ji, ta Tuštuma, yra visur, kur tik jie pasisuks, nuo jos nepasislėpsi nusipirkęs naujų drabužių ar išmaukęs stiklinę vyno. Bet tereikia šiek tiek pasistiebti ar pasilenkti, kad ją pamatytum iš kitos vietos, neapipainiotas vidinių konfliktų, nepasitikėjimo ir baimių. Ji visai kitokia, negu atrodo. Jos kvapas primena gaivų orą, ji skamba kaip pauzės tarp muzikos garsų ir tos nutylėtos, tik pajaustos, vietos dialoguose, o jos baltumas žydi visomis vaivorykštės spalvomis. Ji dažnai mėgsta slėptis tuščiose vietose už nutapytų paveikslų arba pagautų kadrų. Taip, Tuštuma nuostabi: paslaptinga, pilna jausmų - gal melancholijos, gal laimės, gal skausmo, niekada nežinai, - žavi, poetiška ir... laisva. Šalia jos gali mąstyti. Šalia jos gali kvėpuoti. Šalia jos gali kurti.

Atpažinau Tuštumą tik pamačiusi ją kitur, nei esu įpratusi - tai ten, tarpuose tarp knygos eilučių, ji, ta pati Tuštuma, kurią visą laiką turėjau savy! Nebebijau jos - dabar ją jau suprantu, žinau, kad tái Tuštumos dalelei mano viduje trūko laisvės, tokios pačios, kaip baltoje drobėje arba tyloje. Jai nepatinka būti suvaržytai materialiais dalykais, ji nori likti tokia, kokia yra - nenuspėjama ir nepriklausoma, kartais nutylėta ir tik pajausta. Aš jai visai neprieštarauju. Man patinka švelnus vėjas, kutenantis kiaurymę mano viduje.