Pūga

Tą dieną pirmą kartą per porą savaičių prisninga. Sninga daug, tiek, kad kojos įklimpsta iki čiurnų, o palikti pėdsakai uždengiami jau po kelių minučių. Atrodo, ne tik nebežinau, iš kur atėjau, bet ir kur eisiu toliau. Aš viena ir noriu, kad kas nors būtų šalia manęs ir padėtų pasirinkti tą kelią, bet nepasimetu. Nedvejodama žengiu į priekį, nes esu tikra, kad sniegas visada ištirpsta, o šalčio nelieka. Tikinu save, kad ši pūga greitai baigsis. Pakyla vėjas, aš dar labiau pagreitinu žingsnį, iš tiesų beveik bėgu, nes kaipgi kitaip įveiksiu stingdantį šaltį? Pavargstu greitai, norėčiau tiesiog kristi ant žemės ir užmigti, bet žinau, žinau, kad pasieksiu vietą, kurioje sušilsiu.



Dideli balti sniego dribsniai tirpsta ant mano skruostų, švelniai kutendami. Jie tirpsta, vadinasi, dar turiu savyje šilumos, vadinasi, širdis dar nesuledėjo ir dar varinėja kraują, ir, kol taip yra, viskas bus gerai.